Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 20.

Atsimerkiau ir pašokau. Taip, pašokau, nes prieš mane gulėjo ne Louis. Į mane žvelgė žydros Niall akys. Po pleduku aš visiškai nuoga, o tai nėra gerai. Na, bent jau aš taip manau.

- Niall? Kodėl tu čia? – paklausiau vis dar pasimetusi.

- Atleisk... Norėjau pažiūrėti kaip tu miegi. – Niall šyptelėjo. – Aš tavęs žiauriai pasiilgau.

- Aw, Niall... Aš irgi tavęs pasiilgau. Am, kur Lou? – paklausiau įsisukusi į pleduką.

- Jis... Na, gamina tau pusryčius.

- Aa... Um, gal galėčiau apsirengti? – Niall akys nukrypo į mano kūną po pledu ir jis išraudo. Aww, grynas Niall...

- Ak, taaip. Žinoma, atleisk... – jis pakilo iš lovos ir vis dar žvelgdamas į mane.

- Dėkui. – tariau ir mirktelėjau jam. Jis staigiai nusisuko ir uždarė duris. Atsipūtusi vėl padėjau galvą ant pagalvės. Šiuo momentu bijojau. Bijojau to, jog tai tik sapnas, ir štai dabar aš tiesiog atsibusiu viešbučio kambaryje vienui viena. Staigiai pakėliau galvą ir išsiridenau iš lovos, skatinama tos minties, jog Louis dabar virtuvėje. Iš prie lovos stovinčio lagamino ištraukiau apatinį trikotažą. Nuo lovos pagriebiau Lou marškinius ir užsidėjau ant pusnuogio kūno. Jie buvo prisigėrę jo kvepalų... Kiekvieną akimirką vis labiau supratau, kaip man jo trūko visą tą laiką. Kaip man trūko tos draugystės, tų jausmų, kurie buvo vasarą... Pastarieji mėnesiai buvo tragiški, bet juk jei žmonės sukurti vienas kitam, jie galiausiai bus kartu. Šį kart tikrai jaučiau, jog Louis būtent toks žmogus. Tyliai pravėriau duris ir basomis pėdomis, šaltomis grindimis nuėjau į virtuvę. Kvepėjo gardžiai. Louis stovėjo nugara į mane ir darė kavą. Tyliai priėjau prie jo ir apkabinau per liemenį iš nugaros. Pasistiebusi pakštelėjau jam į skruostą. – Labas rytas.

- Niall prikėlė? – paklausė Lou, kai jo veide švietė šypsena nuo ausies iki ausies.

- Ne, pati atsikėliau...

- Būtum pamatęs kaip ji pašoko mane pamačius.. – išgirdau Niall balsą už savęs. – Atėjau tik laikraščio, netrukdysiu jums.

- Negąsdink mano Lisutės...

- Ššš... – tariau tik labiau jį apkabinus. Tuomet paleidau. – Kas pusryčiams?

- Keksiukai.

-Ar kažkas paminėjo keksiukus? – vėl išgirdau Niall balsą. Išsišiepiau.

- Aš tau atskirą lėkštę prikroviau. Eik pasidalink su Harry. – Louis pavartė akis. Niall išsišiepė.

- Ačiū ! – pagriebęs lėkštę išėjo.

- Eime į mūsų kambarį. – tarė Lou paėmęs abu puodelius kavos. Aš pagriebiau lėkštę su karštais keksiukais. MŪSŲ kambarys... Tai skambėjo taip mielai. Louis padėjo puodelius ant spintelės prie lovos ir uždarė duris. Padėjus ten pat keksiukus, prisėdau ant sukuistų patalų ir sukryžiavau kojas laukdama Lou.

- Kulinaras... – tariau su milžiniška šypsena veide. Louis nuraudo.

- Na, šį kart pasistengiau... – jis priėjo prie lovos krašto ir nužvelgė mane.

- Ar kas ne taip? – paklausiau išsigandusi, kad po tokios nakties tikrai turėčiau baisiai atrodyt.

- Ne, tiesiog tau labai tinka mano rūbai. Na, žinoma, geriau atrodytum be jų... – Louis išsišiepė ir tiesiogine to žodžio prasme užšoko ant manęs.

- Nedabar, Lou !!! noriu valgyt... – rėkiau, kol jis bučiavo man kaklą.

- Gerai gerai. – atsitraukęs jis pabučiavo man į kaktą ir įsitaisė šalia manęs. Skaniai kapojom keksiukus. Na, Louis tikrai gan neprastas kulinaras.

- Žiauriai skanu. Galėtum dažniau gaminti. – tariau jam nuo lūpos nykščiu nuvalius šokoladą. Tuo momentu išgirdau Harry balsą.

- Lis, tavo telefonas skamba !!! – pašokau iš lovos ir nubėgau jo ieškoti. Skambėjo iš koridoriaus. Čia ant grindų gulėjo mano švarkelis, kišenėje buvo telefonas. Paskutinę akimirką atsiliepiau.

- Klausau? – tariau kiek pridususi.

- Sveika Elisabeth, žiūrėk, gal gali prieiti prie skype? Atsiųsiu tau nuotraukas. – išgirdau Phill balsą.

- Ak, taip, žinoma. – tariau. – Tuojaus.

- Lauksiu. – tarė Phill ir numetė ragelį. Pakėliau švarkelį nuo grindų ir nunešiau jį pakabint ant pakabos. Čia kabėjo ir Louis striukė, o iš kišenės kyšojo cigarečių pakelis. VĖL. Kaip ir prieš mūsų išsiskyrimą. Nejaugi Lou rūko? Mane vien nuo tokios minties nupurtė. Paėmiau cigaretes ir grįžau į kambarį, kur Louis gėrė kavą.

- Kas skambino??

- Phill. Gal gali atnešti kompiuterį? Jis atsiūs nuotraukas iš fotosesijos. – tariau slėpdama pakelį už nugaros.

- Žinoma. – tarė jis ir išėjo. Atsisėdau ant lovos ir laukiau Lou. Jis įėjo su ta pačia plačia šypsena, su kuria ir išėjo. Bet vos tik pamatė ką turiu rankose, šypsena nuo jo veido dingo.

- Louis... – tariau užsimerkusi, spausdama pakelį rankoje. – Pasakyk, kad to nedarai.

- Aš nenoriu tau meluoti. – pakėliau akis į jį.

- Kodėl? Kodėl taip darai??

- Ar dabar supranti, kaip jaučiuosi aš, Lis? Čia lygiai toks pat atvejis, kai rūkai tu...

- Ne, Louis. Aš rūkau jau ilgai. Tu niekad nerūkei. Taigi, dėl ko pradėjai? – stengiausi sugalvoti bent vieną priežastį, bet man nesigavo.

- Nežinau, ar tu pameni... Bet aš tai atsimenu taip, lyg tai būtų nutikę vakar. Vienas iš pirmųjų mūsų susitikimų. Tu man pasiūlei cigaretę, pameni? – aš tylėjau. Puikiai viską atsiminiau, bet tylėjau. – Tuomet, aš tau pasakiau, jog padėsiu tau mesti. Aš nemelavau. Lis, dabar mes galėsime mesti abu. – paėmiau kompiuterį iš Louis rankų ir padėjau ant lovos, ten palikau ir cigarečių pakelį. Tuomet atsistojau, delnais suėmiau Louis veidą ir stipriai prispaudžiau savo lūpas prie jo.

- Durnius. Louis, tu esi tikras durnius. – tariau, vis dar bučiuodama jį. – Žaloji save dėl manęs. Ar bent supranti, kaip tai kvaila??

- Nieks ir nesakė, kad aš protingas. – tarė Lou šyptelėjęs man į lūpas. Atsisėdome ant lovos, įjungiau kompiuterį. Stebėjau Louis veiksmus. Jis išėmė iš pakelio cigaretę ir įsidėjo į burną. Jam nespėjus jos prisidegti, pagriebiau ją ir perlaužiau per pusę.

- Net negalvok apie tai. Nuo šiandien – viskas.

- Bet...

- Jokių bet, Louis. Noriu tavęs sveiko. – tariau paėmusi pakelį jam iš rankų.

- Gerai, bet tuomet tau galioja tos pačios sąlygos. – jis susidėjo rankas ant krūtinės.

- Aš net neturiu pinigų, už kuriuos galėčiau nusipirkti šito brudo. – tariau nudelbusi akis į kompiuterio ekraną. Louis tylėjo. Prisijungiau per skype ir Phill pradėjo siųsti nuotraukas.

- O jeigu rimtai, Lis. Prašau... Metame kartu?

- Aš neberūkau. Nerūkiau visą mėnesį Louis... Kol kas net neturiu noro vėl pradėti.

- Iš tikrųjų? – Louis akys sužibėjo. Prisiekiu, jos rimtai sužibėjo.

- Taip.

- Na, tuomet visai kitas reikalas... Gali išmesti šį pakelį. – šyptelėjau ir pakštelėjau jam į skruostą.

- Tu geriausias.

- Nes aš tavo. – nusijuokiau.

- Tai žinoma... – Lou mane apkabino.

- Na, rodyk tas nuotraukas ! – Jo akys nukrypo į kompiuterio ekraną. Vos įjungiau pirmą nuotrauką, jo apatinė lūpa atvipo.

- Louis, aš atsiprašau, jei tau nepatinka... – tariau pažvelgusi į savo nuotrauką.