Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 65

Pažvelgiau Lou į akis. Jos tiesiog spindėjo nuo ašarų. Maniškės jau buvo sausos. Visas ašaras išverkiau

- Lou... Aš negaliu... Tu su Eleanor...

- Ne, aš ne su ja... Ji mane apgavo Lis... Dieve, negaliu patikėti, jog stovi prieš mane... - jis delnais suėmė mano veidą.

- Apgavo? – nesupratusi paklausiau.

- Taip... Bet nenoriu apie tai kalbėti... Kodėl išėjai Lis?  - aš nudelbiau akis.

- Aš... Tiesiog nenorėjau, jog jūs su Harriu pyktumėtės... – paaiškinau. Lou nutilo. Pakėliau akis. Tuo momentu jis šluostėsi ašarą. Man taip suskaudo širdį, kad net susigūžiau.

- Lis... Elisabeth... Maldauju, daugiau niekada nuo manęs nepabėk... Aš to nebeištversiu...

- Patikėk manim, Lou... Tau manęs nereikia. Aš tik problema tavo gyvenime... – tariau. Lou pradėjo purtyti galvą.

- Problema yra tada, kai tavęs nėra šalia manęs... Aš be tavęs nebegaliu... Kai Harry man paskambino ir perskaitė tavo laiškelį man ... Man buvo labai blogai. Nebeklausiau nei Paul nei vaikinų. Nutraukiau turą....

- Tai visa tai dėl manęs???

- Tu man svarbiausia... Ne fanai, ne Pinigai, ne dainavimas, o tu. Elisabeth maldauju... Grįžk ... – Lou tiesiog viduryje gatvės atsiklaupė prieš mane ant kelių ir apkabino mane per kojas. Galvą priglaudė prie pilvuko. Nebegalėjau jam atsakyti. Padėjau ranką jam ant plaukų.

- Lou... Stokis... – tariau. Tačiau jis nejudėjo.

- Maldauju ... – sušnabždėjo. Visi praeiviai žiūrėjo į mus. Eleanor išeidama iš Starbucks'o taip pat. Tuomet ji staigiai nusuko žvilgsnį ir nuėjo.

- Atsistok prašau ... – tariau. Pagaliau Lou atsistojo ir paleido mane.

- Grįši? – jis vis kartojo tą patį.

- Aš nežinau Lou... Kaip Harry?

- Su juo dar reiks aiškintis... Mes retai kalbam... Bet kalbam, tai bent tiek...

- Aš jums tik trukdysiu...

- Be tavęs aš nebegyvensiu. – šie žodžiai buvo Louis'o koziris.

- Nedrįsk ... – tariau šiek tiek įniršusi.

- Aš sakau tiesą... Tu pamatytum kaip Niall'ui blogai...

- Kas Nialleriui??? – kaip pamišėlė surikau.

- Jis verkia turbūt dažniau nei aš... – tarė Lou. Viskas. Man reikia juos pamatyti. Lilo pasiilgo Zayn'o, aš jų visų, Dannielės... Perrie...

- MAN REIKIA JĮ PAMATYTI... – tariau. Nekenčiu, kaip kažkas dėl manęs verkia. Lou šyptelėjo pusę lūpų.

- Tai grįžti???

- Aš taip nesakiau... Man tiesiog reikia visus pamatyti...

- Maldauju Elisabeth... Nejaugi manęs nebemyli? O gal niekad ir nemylėjai.... – išrėžė Lou. Išsižiojau. Kaip jis drįsta taip sakyt??

- Kąąą? Lou tu neįsivaizduoji, kaip man be tavęs blogai...

- Neatrodo... – nusiminęs tarė Louis. Aš jį liūdinu????

- Aš tave myliu... Labai... Deja, gaila, kad to negalima nusakyti žodžiais ...  – tariau. Pagaliau Lou nusišypsojo. Prisitraukė mane ir sušnabždėjo man į veidą.

- Štai ko aš ir laukiau... – jaučiau jo alsavimą visomis juslėmis. Kvapą... Šilumą. Pasistiebiau. Po tiek laiko vėl bučiavau saldžiausias visatoje lūpas.