Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 29.

Pažvelgiau į Louis mamą tikėdamasi atsakymo.

- Mergaitiškai šnekam. – tarė ji ir mirktelėjo man. Šyptelėjau. Prie mūsų priėjo Liam.

- Eime pjaustyti torto. – tai taręs jis parodė į salės gale stovintį milžinišką, nuostabaus grožio vestuvinį tortą. Pasisukau eiti, bet mane persmelkė nežmoniškas skausmas. Lyg kažkas, pilvo apačioje, giliai viduje plėštų pusiau. Susilenkiau, akyse aptemo. Pajutau, kaip Lou griebia mane už alkūnės.

- Lis, kas yra? – jo balse girdėjosi panika. Rodos aplinkui buvęs šurmulys akimirkai stojo, bet aš nieko nebemačiau.

- Skauda... – tik tiek sugebėjau pasakyti, kai mane vėl persmelkė dar didesnis skausmas už prieš tai buvusį. Norėjau rėkti, bet nieko nebesugebėjau padaryti, tik galvojau kuom tai baigsis.

- Niall, skambink Dan, pasakyk, jog atvežu Elisabeth! – Louis mestelėjo savo mobilųjį Niall'eriui. – Lis, mažute, dabar tave paimsiu ant rankų ir nunešiu iki mašinos, gerai? Gal taip mažiau skaudės... Gydytojas tau padės... – tačiau aš pati sau nerūpėjau. Vis nepaleidau minties ar vaikeliui viskas gerai. O galbūt nebe... Louis paėmė mane ant rankų ir pradėjo nešti išėjimo link. Kai mane dar kartą pervėrė skausmas, nebeištvėriau. Viskas galutinai aptemo.

*ĮVYKIAI LOUIS AKIMIS.*

Elisabeth galva atsirėmė į mano ranką ir supratau, jog ji neteko sąmonės. Visi aplinkui stovėjo lyg įbesti ir išsigandę spoksojo, tik Niall kalbėjo telefonu.  Nešdamas Lis pro duris pamačiau prie automobilio stovint Harry. Jis pasisuko į mane, jo akys lakstė nuo mano išbalusio veido link Elisabeth mano rankose.

- Harry, vešk mus į ligoninę. – garsiai tariau. Jis nieko nesakė, tik greit atidarė mums galines range rover dureles. Atsargiai paguldžiau ją ant galinių sėdynių, pats įsispraudžiau šalia. Harry per tą laiką užvedė variklį.

- Kas įvyko? – jo balse buvo juntama panika.

- Nežinau. Jai skaudėjo... Tada ji susmuko. Viskas vyko labai greit... – paaiškinau pasimetęs. Mano širdis baladojosi lyg pašėlus. Harry tuo tarpu išsuko į greitkelį. – Spausk greičiau ! – liepiau.

- Spaudžiu. Louis, kaip ji? – Haz vis žvilgčiodavo į mus.

- Žiūrėk į kelią, dabar mažiausiai reiktų žūti avarijoje. Aš ją prižiūriu. – tariau nubraukęs plaukus Lis nuo kaktos. Ji sunkiai kvėpavo ir buvo keistai persikreipusi iš skausmo. Tušas buvo nubėgęs nuo ašarų.

- Jei ir vėl pasikartos tas pats.. – jo balsas užlūžo. Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau.

- Nekalbėk taip. – liepiau. Norėjau, kad jis užsičiauptų. Žinojau, kad šį kartą šito neištversiu. Po 15 minučių Harry pagaliau įsuko į ligoninės aikštelę. Čia jau laukė daktarai su neštuvais. Jie padėjo iškelti Elisabeth iš automobilio. Ji sunkiai atsiduso. Norėjau eiti kartu su gydytojais, Harry sekė iš paskos, tačiau mus sustabdė Dan.

- Kas įvyko? – paklausė jis pastojęs kelią.

- Ji tiesiog susirietė iš skausmo, o tada prarado sąmonę. – paaiškinau, bet mano balsas trūkinėjo. Dan linktelėjo galvą.

- Palaukite laukiamajame, kai ką nors sužinosiu – pranešiu. – jis nusekė paskui gydytojus, o mes su Harriu likom stovėti lyg įbesti.

- Ar jis durnas? Kiek reiks laukt? Man nervai neatlaikys ! – Harry plėšėsi. Priėjęs prie range rover stipriai trenkė dureles. Tuomet nusispjovė. Aš vis dar stovėjau be emocijų. Tvardžiausi.

- Raminkis. – tariau giliai įkvėpęs. Haz pamišusiu žvilgsniu persmelkė mane.

- Ramintis?? Elisabeth vėl ten ! – jis parodė į ligoninės pusę. – O tu liepi man ramintis?? Man, skirtingai negu tau, ji rūpi. Kol tu čia stovi ramiu veidu, ji kenčia! Louis, dabar turėsi dvigubai ja rūpintis ir nuo jos nesitraukt. Saugot ją ir vaikelį !

- Gal nebus jokio kūdikio, Haz ! – jis vedė mane iš kantrybės.

- Tu visiškai nevertini to ką turi, debile! Tavo vietoj aš seniausiai būčiau su ja laimingas, bet tu visad mėgsti komplikuoti net ir idealias situacijas, taip?

- Tai kodėl nepadarai jos laimingos?? – mano emocijos grįžo.

- Nes tu man trukdai !

- O tu toks nevykėlis, jog nesugebi manęs nurungti? – išsišiepiau.

*ĮVYKIAI HARRY AKIMIS.*

Man šito užteko. Padariau tai, ką reikėjo padaryti. Tai, ką norėjau. Užsimojau ir trenkiau jam.