Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 58

 Sustojusios prie mano staliuko jos susižvalgė. Pažvelgiau į jas WTF žvilgsniu.

- Amm... Norėjome paklausti... – tarė tamsiaplaukė.

- Na? – paskatinau.

- Ar tu Louis'o panelė? – lyg nieko nesuprasdama suriaukiau antakius.

- Kokio dar Louis'o? Iš kur čia ištraukėt?

- Sakiau, kad ten ne ji... – tarė viena, su šieno spalvos plaukais.

- Na, atleisk tada... Pamatėm per tv vienos panelės nuotrauką ir susimaišėm...

- Nieko tokio... – tariau. Jos nusisuko ir pradėjo eiti. Pfff... Išsisukau. Bet dar girdėjau, ką nueidamos jos kalbėjo.

- Tegul džiaugiasi, jog ji ne ta daunė... Mano Louis'ą pagrobusi k*lė... Kitaip jai galvą nuneščiau... – OMG... Puiku, pusė pasaulio merginų manęs nekenčia ir nori nužudyti.... Įdomu, ką jos būtų dariusios, jei būčiau pasakius jog tai aš... Kol tai mąsčiau man atnešė patiekalą. Ramiai pavalgiau. Turėjau daug laisvo laiko, o į viešbutį grįžti nesinorėjo. Pradėjau mąstyti ką čia nuveikus... Pinigų kol kas turiu ir tai yra labai gerai... Nueisiu į sporto klubą ! Man neprošal būtų pasportuoti, nes storėju... Kai matau save veidrodyje nesidžiaugiu... Jau buvau visai šalia sporto klubo, kai prie manęs pribėgo Tiffany.

- O tu dieve Elisabeth !!! Kaip aš dėl tavęs jaudinaus... Ir John'as... Kur dingus buvai??

- Am, niekur... Tiesiog gerai pašėlau... – tariau, nes nenorėjau jai nieko pasakoti.

- Išėjai nieko nepasakius....

- Jūsų ten surasti buvo neįmanoma...

- Na galbūt... Ei, ką veiki?

- Eisiu pasportuot... Reik mesti svorį, nes atrodau tragiškai... – Tif pažiūrėjo į mane persigandusiom akim.

- Pasakyk, kad tu juokauji...

- Dėl ko? – nesuprasdama paklausiau.

- Dėl svorio... Elisabeth, nejaugi tu rimtai? Ką, nematei savęs veidrodį? Iš tavęs vieni kaulai teliko... Man neramu...

- Ką čia nusišneki? Visad buvau tokia, bet atėjo metas susiimti....

- Nebuvai, Elisabeth.... Buvai, tokia kaip aš... O dabar? Atrodo tuoj subyrėsi... Pagalvok apie tai...

- Aha... Na turi eiti... – man atsibodo klausytis jos bambėjimo.

- Na gerai, susiskambinam, iki ! – tarė ji ir apkabino mane. Nuskubėjau į sporto klubą. Pažvelgiau į save dideliame veidrodyje... O dieve... Man tikrai reikia susiimt... Tačiau man net nepriėjus prie treniruoklių, mane supykino. Greit tepiau į WC ir išsivėmiau. O dieve kaip šlykštu. Gerai, kad suspėjau... Čia turbūt nuo tų spagečių.... Ten daugiau niekad nevalgysiu... Išsiskalavau burną ir grįžau treniruotis. Susidariau treniruočių planą, čia ateisiu 3 kart per savaitę. Po 2 valandų praleistų salėje, vos pastovėjau ant kojų. Kai išlindau į lauką, jau buvo prietema. Jau buvau netoli savo viešbučio, kai prie manęs sustojo mašina. Eriko mašina???? Jis išlipo ir priėjo prie manęs.

- Sveika ! – tarė ir stipriai stipriai apkabino.

- Labas ... – tariau. Nesupratau, jis išdygo lyg iš niekur.

- Na, kaip gyveni? Kur keliauji? Iš kur keliauji? – jis užvertė mane klausimais.

- Pakankamai gerai ... – šią dalį jam sumelavau, gyvenau tragiškai. – Einu iš sporto klubo... – Erikas išpūtė akis.

- Ką tu ten veikei??

- Am... sportavau??

- Pažiūrėk į save Lis ! Tau valgyt reik, o ne sportuot...

- Nesvarbu... – tariau. Jie visi prieš mane susimokė...

- Am, o tai kur dabar eini?

- Į viešbutį... – ou gash... Gi Erikas nieko nežino... Apie visą tą š...

- Pala pala... O tai kaip tavo čiuvas??

- Nesvarbu.. Tiesiog man reikia kol kas pagyventi viešbutyje...

- Jis tave išvarė?? – Erikas pradėjo nervintis.

- Neee... Nurimk ... Aš pati išėjau... Nebekalbam šia tema...

- Tai gal grįžk pas mane??

- Oj ne, Erikai. Ne. Viskas baigta... – jis nudelbė akis. Man jo žiauriai pagailo. – Man metas eiti...

- Na gerai... – jis vis dar žiūrėjo į žemę. – Skambink jei kas... Būtinai, gerai?

- Gerai Erikai... Iki... – tai tarusi apkabinau jį. Jis nuvažiavo. Grįžau į viešbutį ir griuvau į lovą. Louis... Aš tavęs pasiilgau... Bet deja, tai nieko nekeičia...