Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 35.

 Wiz įėjo nešinąs rudos spalvos maišeliu. Keista, bet niekad negalvojau, jog jis toks aukštas. O jau tatuiruočių gražumas... Neišpasakytas. Jis išsišiepė ir uždarė duris.

- Sveika ! – tarė jis ir priėjęs apkabino mane. Oh god, jis dar ir draugiškas.

- Labas... Aš Elisabeth. – tariau ir kiek įmanydama pasistiebiau norėdama normaliai jį apkabinti.

- Malonu. JB, atnešiau mūsų užsakymą ... – tarė Wiz ir numetė maišelį ant staliuko. Kreivu žvilgsniu pažvelgiau į Justiną. Tai ir jis čia prisidėjęs... Justinas šiek tiek pasimetė, o poto tiesiog nekaltai man nusišypsojo. – Elisabeth, bandysi? – paklausė Wiz manęs ir prisėdęs ant sofos išėmė iš maišelio jo turinį. Šį kart pasimečiau aš. Tiesą sakant užsispoksojau į jo tatuiruotes. Jis pasekė mano žvilgsnį. – Patinka?

- Jos nuostabios ... – tariau.

- Pati turi?

- Ne... Bet visai norėčiau... – Wiz pažvelgė į mane.

- Galiu padaryti... Kaip tau, tai nemokamai...

- Rimtai? – paklausiau ir atsisėdau šalia jo.

- Žinoma ! Turiu šiokios tokios patirties...

- Elisabeth, perspėju, jei pradėsi jas darytis, negalėsi nustoti.... – tarė Justinas. Jau buvau pamiršus, kad jis čia su mumis. – Tai lyg priklausomybė...

- Aš nesakau, kad dabar pusliu ir darysiuos ... – tariau.

- O kodėl gi ne? – paklausė Wiz. – Kas trukdo?

- Dabar? – nustebau.

- Taip. Aš tik pasuku vienam pažįstamui ir jis man atveža visas priemones... – Wiz padavė man vieną suktinuką. Paėmiau jį. JB pridegė. Tas pats kvailas vidinis balsas kartojo, kad Louis mane užmuš, kad turėsiu problemų, bet vos po keleto minučių tokios mintys dingo. Juk gyvenu tik vieną kartą. Berniukai dabar miega namie. Ramu. Galbūt daugiau niekad nebeturėsiu progos parūkyti žolės su Wiz Khalifa ir gauti nemokamą tatuiruotę...

- Gerai ... Aš sutinku... – tariau įtraukusi dūmą. Wiz atsistojo ir pasiėmęs mobilųjį išėjo į kitą kambarį. Justinas taip pat užtraukė dumą.

- Tikrai blaiviai mastai? Tikrai to nori? – paklausė jis, įdėmiai pažvelgęs man į akis.

- Noriu ... – tariau ir išpūčiau dūmus jam į veidą. Jis nusišypsojo. Jaučiausi lengvai apsvaigus.

- Už poros valandų turėsiu grįžti... – tariau. – Nenoriu, jog jie pastebėtų, kad manęs nėr...

- Tai vis dėlto jiems nesakei?

- Ne... Kuris nors būtų prisimazinęs važiuot kartu... – tuo tarpu grįžo Khalifa.

- Na Elisabeth, už pusvalandžio jau turėsi tatuiruotę... – tarė jis ir pasiėmė savo suktinuką.

- Ačiū ... – tariau stebėdama kaip Justinas atsisėda šalia manęs. Jis apkabino mane per petį

- Kokios norėsi?

- Noriu forever ženklo... Na, tarkim tas ženklas ir parašyta tavo....

- Tipo amžinai tavo?

- Aha...

- Kurioj vietoj?

- Ant peties... Iš nugaros pusės...

- Puiku... Bus padaryta ! – tarė Wiz, o aš padėjau savo suktinuką į peleninę. Man jau gana.

* Po 2 valandų.

- Baigiau... – tarė Wiz ir Justinas pagaliau paleido mano ranką.

- Skausmingas procesas... – tariau ir pakilau nuo sofos pažiūrėti darbo rezultato.

- Na, ir aš galėjau jausti tai, ką jauti tu... – tarė Justinas. – Nebejaučiu savo rankos....

- Atleisk.. – tariau. Viso proceso metu Justinas laikė mane už rankos. Turbūt smarkokai ją spaudžiau. Pažvelgiau per petį į veidrodį. Tattoo buvo tikrai labai graži, nors visa oda buvo paraudonavusi.

- Na, ką manai? – paklausė Wiz.

- Tai tobula ! Ačiū tau labai ... – tariau ir apsikabinau jį.

- Nesunku...

- Manau, metas tave parvežti namo... – tarė Justinas pažvelgęs į savo rolex laikrodį. Jis galėjo kainuoti mažiausiai... Net nenoriu spėlioti kiek, nes darosi baugu.

- Aha, pats metas.. – tai tarusi pasiėmiau Louis džemperį ir akinius.

- Na, tai iki kito pasimatymo? – paklausė Wiz ir dar kart apkabino mane.

- Dar kartą ačiū tau labai ir... na iki ! – tariau. Justinas paspaudė Wiz ranką ir kartu išėjom į lauką. Buvo vėsoka. Kaip pastebėjau Justino apsauginio jau nebebuvo.

- Lipk ... – tarė JB atidaręs man dureles.

- Vairuosi tu?

- Taip... Kenny paleidau namo. – Justinas atsisėdo į vairuotojo vietą ir užvedė variklį. Važiavome visiškoje tyloje. – Kaip tau su Louis? – pagaliau Justinas ją nutraukė.

- Puikiai... – neturėjau daugiau ką atsakyti. – Kaip tau su panelėm?

- Nieko neturiu, bet kol kas man to ir nereikia... Esu labai užimtas...

- Bet man laiko radai... – pasijutau nepatogiai.

- Tau visad jo rasiu... – tai taręs jis sustojo prie Louis buto. Jo rudos akys įsmigo tiesiai į mane.

- Malonu... Ačiū tau labai už viską... – tai tarusi atsisegiau saugos diržą ir apkabinau Justiną. Norėjau kuo greičiau sprukti iš mašinos.

- Nėr už ką... – jis apsivijo mane rankomis.

- Iki greito ! – tariau ir išlipau iš automobilio. Jis man pamojavo ir nuvažiavo. Atsikvėpiau. Nieko blogo neįvyko. Aš ištikima Louis'ui. Vis dar buvau apsinešusi, bet tyliai įėjau į butą. Nusiėmiau batus ir palikau juos prie durų. Tada tyliai nuėjau į vonią. Nusiprausiau veidą ir susirišau plaukus. Išėjusi iš vonios pasukau savo kambario link. Kai išgirdau kažkokį keistą garsą. Sustingau.