Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 21.

O jis tiesiog žiūrėjo į ekraną. Tylėdama rodžiau jam foto, jų buvo apie 10. Mane vedė iš proto tai, jog jis nieko nesako.

- Louis... – tariau kai jis atsitraukė nuo ekrano pamatęs paskutinę foto.

- Kur jos būtų buvę? Kur Phill jas norėjo dėti?

- Tai apatinio trikotažo reklama Kalėdoms... – paaiškinau.

- Bet jos nebus paviešintos?

- Taigi aš su juo pakalbėjau. Viskas gerai, jos tik mūsų. – tariau nuramindama jį. Louis išsišiepė ir priglaudė savo lūpas prie manųjų.

- Tu nuostabiai graži - tarė jis ir dar kartą pažvelgė į nuotrauką kompiuteryje.

*Gruodžio 15. Išėjau iš gydytojo palatos su testo lapu rankoje. Taip, aš jau porą savaičių jaučiu visus nėštumo požymius. Bijojau, tai pasakyti Louis'ui, jis man atrodė per daug užsiėmęs. Tiesą sakant visi šiuo metu buvo labai užimti. Niall persikraustė su Nina į butą. Na, man be jo sunku, bet jis dabar laimingas, o tai svarbiausia. Ko negalėčiau pasakyti apie Harry. Kiekvieną mielą dieną matau kaip jam skaudu matyti mane su Louis. Jis to nesako ir stengiasi neparodyti, bet jo akys viską išduoda. Jis visą laiką būna namie, niekur nebeišeina. Karts nuo karto užsimenu apie tai Lou, bet jis sako, kad tai laikina. Tikiuosi, taip ir bus.

Atsisėdau ant suoliuko ir atsiverčiau testo lapą. Bandžiau šifruoti viską kas jame parašyta. Iki pat paskutinės eilutės. O tuomet nustėrau. Širdis nusirito į kulnus. Stengiausi tvardytis nuo ašarų. Suskambėjo mano telefonas. Giliai įkvėpiau ir drebančiom rankom pakėliau ragelį.

- Klausau? – mano balsas šiek tiek drebėjo.

- Lis, kur esi? Aš tavęs laukiu parke. – išgirdau žvalų Lou balsą.

- Aš ateinu... Už 5 minučių. – tariau ir padėjau ragelį. Sulanksčiau lapą ir įsidėjusi į rankinuką, drebančiom kojom, rankom, širdimi pasukau parko link. Nežinojau, kaip viską pasakyt Lou... Man pačiai reikia susivokt kas įvyko. Louis laukė manęs su starbucks'o puodeliais rankose. Priėjusi pabučiavau jį.

- Kur buvai? – paklausė jis paėmęs mano ranką. Stengiausi nedrebėti ir šypsotis.

- Mergaitiški reikalai. – šyptelėjau.

- Tu man kažko nesakai... – Jis visuomet viską pastebi, taip? Jau buvau sugalvojus planą kaip nuo to išsisukti.

- Tiesiog manęs vienas dalykas neramina... Tuomet, kai buvome... Na apsipykę.

- Na? Elisabeth, ar kas ne taip?  - Lou pasisuko į mane.

- Tiesiog tas laikas buvo tragiškiausias mano gyvenime. Ir tada aš buvau sutikusi jūsų fanes... – Louis palinksėjo, kad tęsčiau. – Jos liepė jums perduoti linkėjimus, o aš pamiršau... – manau atrodžiau daug labiau susikrimtusi, nei turėčiau atrodyti.

- Aw, Elisabeth... Neįsivaizduoju labiau nuoširdaus žmogaus už tave.- tarė Lou ir apkabino mane per petį.

- Liam. – tariau ir abu nusijuokėme. Na, man nebuvo labai linksma, bet dėl Louis stengiausi bent jau tokia atrodyti. Kada jam apie tai pasakyti?

* GRUODŽIO 24.

- Louis, ar tu rimtai? – paklausiau laikydama rankose du bilietus kelionei po Europą.

- Taip. – tarė jis, stebėdamas mano reakciją.

- Bet juk tai tavo gimtadienis... Aš tau turėjau dovanoti...

- Šaa... Čia dovana – mums abiems.

- Ar tavo šeima nesupyks, jog švęsi ne su jais? – nervinausi. Kaip Lou galėjo taip sugalvoti. Savo gimtadienį jis paaukojo dėl mūsų atostogų.