Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 28.

Harry klausiamu žvilgsniu pažvelgė į mane. Tylėjau.

- Kodėl tyli? Lis, jei jo nemyli... – pradėjo Haz.

- Aš jį myliu, Harry. – tariau, bet nepakankamai tvirtai.

- Tai kodėl sudvejojai?

- Man reikia pailsėt. – tariau pažvelgusi jam į akis.

- Žinai Lis, nesuprantu. Kodėl tu išsisukinėji? Pastoviai taip. – jo žvilgsnis žudė. Juokingiausia, kad net pati nežinojau atsakymo į jo klausimą.

- Harry... - įdėmiai pažvelgiau į jį. Jis žvelgė į mane. Giliai įkvėpiau. - Mes nesisaugojom... - stebėjau jo reakciją. Jis suraukė antakius.

- Lis... o dieve... - atrodė sumišęs. - Ar nori pasakyt, kad vaikas mano??

- Aš dar nežinau Harry... - širdis baladojosi, darėsi bloga. - ir dar greit nesužinosim. Bet mes nesisaugojom. - Haz žvilgsnis žudė. Jo akyse kaupėsi ašaros, bet jis stengėsi nepalūžti.

- Supratau. - jis giliai įkvėpė ir šyptelėjo?? - Mes tai išsiaiškinsim... Bet Elisabeth?- įkvėpiau.

- Taip?

- Žinok... Tu tik žinok, jog visad man būsi TA mergina. Tave vienintele taip mylėjau, myliu ir mylėsiu. Net jei atsiras kita. Aš tavęs nepamiršiu. Jei tas vaikelis - jis pažvelgė į mano pilvuką - mano, aš prisiimu visą atsakomybę... Mylėsiu jį taip stipriai, kaip myliu Tave.

- Harry..

- Tiesiog žinok tai...

- Atleisk, jog viskas taip gavosi...

- Nustok... - Jis vėl šyptelėjo. –  Labai noriu tikėti, jog jei vaikelis Louis'o, tai jis jį mylės taip stipriai, kaip mylėčiau aš... Ir bus pats geriausias tėtis. Bet jei jis mano... Louis'ui teks tai sužinot.  - užsimerkiau. Negalėjau įsivaizduoti Lou reakcijos į tai. 

- O tu būsi pats geriausias dėdė. – nebežinojau ką pasakyti.

- Galbūt.

- O dabar... – užsimerkiau. – Bent kol kas... Liekam draugais?

- Draugai su privalumais? – kai atsimerkiau, Haz buvo pakėlęs antakius.

- Tu nepasikeisi... – tariau ir nusijuokiau.

- Niekada... Bet jei tu tikrai šito nori... tebunie.. draugais...

- Ačiū Tau. – tariau ir jis mane apkabino. 

* PO 3 MĖNESIŲ*

Dani pilvukas jau gerokai išsišokęs, pamaniau, kai ji bandė įsisprausti į vestuvinę suknelę. Ankstų Kovo 23 rytą aš ne itin sėkmingai mėginau suvarstyti Danielle vestuvinę suknelę.

- Prašiau Liam'o, jog perkeltu vestuves po gimdymo, bet jis per daug užsispyręs...

- Liaukis, atrodysi nuostabiai.. Atrodo baigiau. – tariau baigusi varstyti suknelę.

- Mes vėluojam. – tarė ji pasakiškai nusišypsojus.

- Madingai vėluojanti nuotaka. – abi nusijuokėm. – Na, eime? Pasiruošusi?

- Taip... – Dani giliai įkvėpė. Mus paėmė vairuotojas. Mašinoje jau sėdėjo Dani tėtis. Saugodama suknele, Danielle atsargiai įsėdo, aš paskui ją. Po 15 minučių jau buvome vietoje. Ir štai svajonė išsipildė. Dani vedama tėčio žengė prie altoriaus. Liam pasitempęs stovėjo prie kunigo. Susirinko visi. Louis, aš, jo mama ir sesės, Haz, jo tėvai, Gemma, Zayn su šeima, Niall su Nina, Liam šeima... Visi. Jie ištarė TAIP. Kai tai įvyko, visi ėmė ploti. Tai buvo pasakiška. Vakarėlis taip pat buvo nuostabus. Ironija ar likimas, bet pagavau puokštę. Visi pradėjo švilpti ir baksnoti Lou alkūnėmis. Buvo labai linksma, kol priėjo Louis mama.

- Elisabeth, kodėl jūs man nieko nesakot? – paklausė ji pažvelgusi į mano dar neiškilusį pilvuką. Louis mamai nesakė, jog aš nėščia. Jo nuomone viskam turėjo būti savas laikas.

- Ar jūs žinote? – išplėčiau akis.

- Aš viską pastebiu. – jo mama šyptelėjo. Nusišypsojau ir aš, kol priėjo Lou.

- Apie ką kalbatės? – paklausė jis, apkabinęs mane. Abi nutilome.