Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 30.

Louis susmuko ant grindų.

- Nesugebu Tavęs nurungti?? - sušukau stebėdamas Lou iš viršaus - aš nevykėlis??

- Na jei tik tiek sugebi, tai tikrai - Lou išsišiepė susiėmęs už veido ir atsistojo grėsmingai žvelgdamas į mane.

- Aš tave buvau nurungęs, net kelis kartus - nesulaikiau nervų, nors buvau prižadėjęs Lis ir sau, kad Louis to nesužinos. Jo akys išsiplėtė.

- Ką tuom nori pasakyti?? - jis žengė link manęs kelis žingsnius ir trenkėsi krūtine į manąją. Šiek tiek susvyravau.

- Nemanyk, kad aš toks nevykėlis. - išsišiepiau prisiminęs kokį malonumą Lis patyrė su manimi.

- Aš tave užmušiu ! - suriko Lou ir jau ruošėsi man smogti, bet man pavyko išsisukti.

- Negali pykti už tai, ko ji pati norėjo ! - išrėžiau jam į akis. - Kai tu ją išdavei su Eleanor, ji atėjo guostis pas mane.

- Užsičiaupk - pro dantis iškošė Lou.

- Jei ji tau būtų bent per pusę tiek rūpėjus, kiek rūpi man, nieko nebūtų nutikę ir mes dabar čia nestovėtume!

- Jei tu nesikištum ne į savo reikalus, viskas būtų gerai. - mūsų ginčą nutraukė atvykęs Niall.

- Kaip ji?? - sušuko jis tik spėjęs išlipti iš mašinos.

- Jie ją išsivežė... - tariau žvelgdamas sau po kojom.

- Einam į laukiamąjį, gal ką sužinosime - šiek tiek nurimęs tarė Lou. Visi patraukėm į ligoninės laukiamąjį. Praėjo nepilnai pusvalandis, kai pamatėme ateinantį gydytoją. Visi kaip vienas atsistojome.

- Kaip ji? - paklausiau su menka viltimi, jog viskas gerai.

- Pacientė šiuo metu yra stabilios būklės, nėra ko jaudintis.

- Kaip kūdikis? - susirūpinęs paklausiau. Lou persmelkė mane žvilgsniu. Jis nežinojo, kad tas vaikas gal būti mano.

- Viskas gerai. Pacientės organizmas blogai sureagavo į stresą. Apžiūrėjome ją ir kūdikį. Viskas vystosi normaliai. - visi regis daug lengviau atsipūtėm.

- Ar galiu ją pamatyti? - paklausė Lou. Gydytojas palinksėjo galva ir Lou nuskubėjo į jos palatą. Aš su Niall likau laukti. Atsiprašau, Lis... tariau sau mintyse, nes Lou jau žinojo daugiau, nei turėjo.

* ĮVYKIAI ELISABETH AKIMIS*

Atsimerkiau, buvo šviesu. Nesupratau kas įvyko, tik uždėjau rankas ant savo pilvuko ir apsižvalgiau. Kaip tik tuo metu atsivėrė palatos durys ir įėjo Lou. Ant jo veido matėsi mėlynė. Suraukiau antakius.

- Kas nutiko tavo veidui? - paklausiau.

- Susimušiau su Harry - ramiai tačiau virpančiu balsu tarė Lou. Išsigandau.

- Kodėl?? - paklausiau sumišusi.

- Kaip jauties? - lyg neišgirdęs mano klausimo paklausė Lou.

- Kas nutiko Lou? Kur Harry? Kaip... - akimirkai šmestelėjo prisiminimai. - Kaip vaikelis?? - užverčiau Lou klausimais.

- Kūdikiui viskas gerai. - mano širdutė nurimo. Vaikeliui viskas tvarkoje. - Tu sustresavai... Harry už durų.

- Kodėl susimušėte?? - vis kamantinėjau Lou. Jis prisėdo ant lovos krašto ir įdėmiai pažvelgė į mane.

- Lis... tu su juo miegojai? - prisiekiu, mano širdis akimirkai sustojo. Nurijau seiles.

- Lou, aš... - nežinojau kur dėtis. Lou užsimerkė.

- Tiesiog atsakyk. - aš tylėjau įbedus buką žvilgsnį į savo rankas. Tuo momentu Louis išėjo. Nesupratau kas įvyko, tačiau nepraėjus nei minutei jis grįžo kartu su Harriu.

- Kas čia vyksta? - paklausiau tikėdamasi blogiausio.

- Kalbėkite. - rimtu balsu tarė Lou. - pasakykite man viską. - abu su Harriu neturėjome kur dėti akių. Tylėjome. - AR JŪS KARTU MIEGOJOTE ?!- Lou pakėlė balsą. Kruptelėjusi užsimerkiau.

- Taip - Harry atsakė už mane. Bijojau pažvelgti į Lou. Norėjau prasmegti skradžiai žemę .

- Kada ir kiek kartų? - Louis spoksojo tai į mane tai į Harry. Jaučiau tai.

- Pirmą kartą per Liam ir Niall gimtadienį... - pradėjo pasakoti Harry. Pažvelgiau į Lou veidą, jame matėsi neviltis.

- Kai užklupau tave su ... - akimirkai nutilau, nes prisiminimai buvo skaudūs. Atsikvėpiau. - su Eleanor, mane užvaldė keršto troškimas... - Louis tiesiog linksėjo galvą. - Jus pamačius nusitempiau Harry į lovą.

- Tai tu nusitempei jį? - Louis išplėtęs akis negalėjo patikėt, jog tai įvyko mano iniciatyva.

- Taip. Buvome gerokai išgėrę, o aš beprotiškai ant tavęs pykau ir nesusitvardžiau - tariau. Harry stebėjo mano ir Lou veidus. Abu buvome sumišę.

- Tu sakei, kad tai buvo pirmas kartas? - paklausė Lou pasisukęs į Harry. Šis palinksėjo. Lou nurijo seiles ir užsimerkė. - Kiek tokių kartų buvo?

- Du. - atsakė Hazza.

- Kada? - paklausė Lou vis dar neatsimerkdamas.

- Kai Harry atėjo manęs aplankyti ir įkalbėti grįžti pas tave... - tariau. Lou atsimerkė ir beviltišku balsu tarė

- Tai tu įkalbėjai ją grįžti, o tada ją išpisai? - žvelgdamas tiesiai į Harry jis drebėjo.

- Mes abu nesusitvardėm... - Harry jautėsi itin nepatogiai.

- Tai šlykštu. - tai surikęs Lou kumščiu trenkė į sieną. Kruptelėjau.

- Lou... - Harry norėjo kažką sakyt, bet Lou jį nutraukė.

- Užsičiaupk.

- Tu buvai neištikimas Lis, ji buvo neištikima tau. Jūs atsilyginę.

- Užsičiaupk pasakiau! - Lou dar kartą suriko ir pasisuko į mane.

- Ar vaikas mano? - paklausė jis žvelgdamas į mane. Giliai įkvėpiau ir sukaupusi visas likusias jėgas atsakiau jam.

- Aš nežinau Lou... Mes nesisaugojom - mano balsas užlūžo. Lou akyse susikaupė pykčio ašaros. Jis atplėšė palatos duris ir išbėgo. Likome dviese su Harriu.