Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 24.

Deja, mums net nespėjus prieiti vartus vėl suskambo mano mobilusis. Paleidau Lou ranką.

- Kas dabarr? – paklausiai išpūtusi akis, palto kišenėje ieškodama telefono. Pagaliau jį radau. – Klausau?

- Ar čia Elisabeth Hardi? – išgirdau vyrišką balsą. Suraukiau antakius.

- Čia gydytojas Dan Brown, atleiskit už sutrukdymą, bet tai svarbu.

- Taip? Klausau jūsų? – mano širdis pradėjo greičiau plakti. Gydytojo tonas skambėjo įtartinai rimtai.

- Šį ryt peržvelgiau jūsų nėštumo tyrimo lapus ir radau kai ką įtartino. Ar galite skubiai atvykti į klinikas? – šiek tiek susvyravau. Louis apkabino mane viena ranka, rūpestingai žiūrėdamas į mano veidą.

- Kaip suprast įtartino? Ar kažkas negerai mažyliui?? – panika buvo justi mano balse. Louis vis dar žvelgė į mane.

- Jums reikia greitai atvykti pakartoti tyrimus. Yra abejonių ar mažylis sveikas.

- Greit būsime. – tariau ir padėjusi ragelį, blizgančiom akim pažvelgiau į Lou.

- Kas nutiko, Lis?? – jis suėmė mano pečius abiem rankom.

- Louis, mums reikia vykti į klinikas... dabar pat. – Jo akys nukrypo į mano pilvuką, tada jis su siaubu akyse vėl pažvelgė į mane.

- Lis... Kas negerai?

- G... Gydytojas sakė, jog yra abejonių, kad mažylis sveikas... – man pradėjo lietis akyse. – Louis, atsiprašau..

- Už ką? – Lou šiek tiek sumišo.

- Kad teks atidėti kelionę...

- Ar tu kvaila ? – tai nuskambėjo pakankamai šiurkščiai. – Velniop tą kelionę. Važiuojam. – jis paėmė mano ranką ir pradėjo tempti mane link išėjimo. Haz jau nebebuvo, taigi Lou pagavo taksi ir nurodė vairuotojui kur vykti. Visą kelią žvelgiau pro langą tuščiu žvilgsniu. Ranką laikiau sau ant pilvuko. Juk dar niekas neaišku... Viskas bus gerai. Privalo būti gerai. Gydytojas klydo... Vis kartojau sau tai mintyse. Louis delnuose spaudė kitą mano ranką ir visąlaik vėrė mane žvilgsniu. Išlipę pasukome link gydytojo kabineto. Louis net nepasibeldęs atidarė duris ir leido man įeiti. Gydytojas Dan sėdėjęs prie stalo iškart atsistojo ir priėjo prie mūsų.

- Sveiki, dėkui kad atvykote. – Louis linktelėjo ir paklausė.

- Kas negerai?

- Šiandien peržiūrėjau panelės Elisabeth nėštumo tyrimo lapus. – tarė Dan pažvelgęs į mane. – Vienas dalykas man pasirodė neaiškus. Elisabeth, ar sutinkate padaryti pakartotinius tyrimus ir išsiaiškinti ar aš neklydau?

- Žžinoma... – iškart sutikau ir nusimetus paltą padaviau jį Lou.

- Jūs palaukite čia. – gydytojas kreipėsi į Louis ir palydėjo mane į kitą kabinetą.

*ĮVYKIAI LOUIS AKIMIS.*

Ją išsivedė ir uždarė duris. Mano širdis nesveikai baladojosi, išpylė šaltas prakaitas. Susvyravau ir atsisėdau ant šalia stovėjusio suoliuko. Drebančiomis rankomis iš džinsų kišenės išsitraukiau mobilujį. Žiauriausia buvo tai, jog nežinojau kieno numerį rinkti. Man tikrai reikia palaikymo, o aš vienas. Jei taip būtų atsitikę prieš porą metų, be abejonės pirmasis kam skambinčiau, būtų buvęs Harry. Tačiau dabar... Po visko. Nebeturėjau nieko. Nebeturėjau TO geriausio draugo. Visi gandai, spaudimas, heiteriai, Elisabeth. Net fanės. Tai mus išskyrė. Mes net pradėjom vienas kito nekęsti. Ir štai iki ko visa tai privedė. Aš dabar vienas, kažkokioj baltoj palatoj laukiu savo mergaitės su blogomis arba mažai tikėtina – geromis žiniomis. Turbūt kartais geriau būti vienam. Šiame pasaulyje niekuo negalima pasitikėti. Visi kada nors išduoda, o galiausiai mirsiu vienas. Dieve, aš net nežinau ar tas mažylis Elisabeth viduje yra mano... Juk ji buvo ir su Harriu ir su Eriku, Justin, galų gale gal ir su Niall. Gal tėtis net ne aš. Reiks prašyti DNR testo. Jei vaikelis ne mano, aš atsisakys...

- Tyrimai atlikti, laukiame atsakymų. – mano mintis pertraukė įėjęs daktaras.

- Kur Lis? – paklausiau pakėlęs galvą.

- Mergina dar tyrimų kambaryje, jai reikia atsigauti. – Dan prisėdo šalia.

- Kada bus atsakymai? – kalbėjau be jokių emocijų.

- Greitai. Laukti ilgai neteks, nes tyrimai pakartotiniai.

- Ar tai rimta? – tuomet gydytojas nutilo. – sakykite.

- Jei tyrimai patvirtins mano nuogąstavimus.. taip, tai bus rimta. – panėriau veidą į rankas. Kaip aš visa tai ištversiu?

-ĮVYKIAI ELISABETH AKIMIS.*

Apsirengusi prisėdau. Sukosi galva, šiek tiek pykino. Tyrimai – bjaurus ir nemalonus dalykas, bet jei tai dėl mažylio, aš tai ištversiu.  Atsigėriau vandens ir pasiruošiau grįžti pas Lou. Giliai įkvėpiau ir atidariau duris. Louis net nepakėlė galvos kai priėjau prie jo. Tai mane nustebino, bet stengiausi to nesureikšminti. Dabar nelengva mums abiems.

- Einu paklausti, gal jau yra rezultatai. – Dan supratingai pažvelgė į mane ir išėjo. Prisėdau šalia Lou.

- Kaip jautiesi? – pagaliau sulaukiau bent kokio dėmesio iš jo, tačiau jis vis dar nepakėlė galvos.

- Koks dabar skirtumas... – tariau lyg pati sau. Tvardžiausi. Labai stipriai tvardžiausi, kad nepravirkčiau, nes akys buvo pilnos neišriedėjusių ašarų. Dabar turiu būti stipri. Dėl savęs ir mažylio. Galų gale dėl Lou.

- Ar tau skauda? – mano ranka atsidūrė Louis delnuose.

- Ne, man neskauda. – tariau be emocijų.

- Viskas bus gerai. – jo balsas vos juntamai drebėjo.

- Prižadi? – pažvelgiau į Lou. Jis jau buvo pasisukęs į mane, taigi pagavau jo žvilgsnį. Jis nebeatsakė. Tiesiog sėdėjome tyloje iki kol į palatą grįžo gydytojas su tyrimo atsakymo lapais. Pradėjau giliau kvėpuoti, pasidarė negera.