Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 7.

 Harry pašaipiai suprunkštė.

- Kažkaip nelabai tavim tikiu, Lou. – tarė jis vis dar išsišiepęs.

- Ji yra mano. – rimtu veidu pakartojo Louis.

- Greit nebebus. – tarė Hazza mirktelėjęs man.

- Svajok toliau, garbaniau.

- Ji mane myli, Lou. - Harry išsišiepė.

- Gal liausitės?! – pritrūkau kantrybės. – Jaučiuosi kaip koks daiktas! Ji mano, ne ji mano... – pacitavau juos abu.

- Tu kaip mažiems vaikas saldainis. – išgirdau pažįstamą balsą. O tai buvo Justinas. Nesuvokiau, ką jis čia daro. Berniukų veidai nutįso. Priešiški žvilgsniai smigo į Justiną.

- Sveikaas ! Ką čia darai ? – paklausiau nuoširdžiai nustebus ir apkabinus jį.

- Mane pakvietė vienas draugiškas čiuvelis... – tarė Justin pabrėždamas žodį ‚draugiškas'.

- Jis turbūt nebuvo mokytas, kad klausytis svetimų žmonių pokalbių yra nemandagu. – tarė Lou. Debtelėjau į jį liepdama užsičiaupt.

- Klausykit, Louis, Harry, aš tikrai nenoriu pyktis. Tikrai užjaučiu dėl grupės. Laikykitės. – supratingai tarė JB.

- Jei nenorėjai pyktis, nereikėjo čia ateiti. – vėl pradėjo Louis.

- Gal nustok? – nesusilaikiau. Mane tikrai užkniso. Louis nutilo. – Iš kur žinojai kur mus rasti?

- Niall pasakė. – na žinoma, Niall. Kas gi daugiau. Harry tiesiog spoksojo į mus žudančiu žvilgsniu.

- Na aišku. Eime geriau į apačią, juk ten vyksta visas įdomumas. – pasiūliau. Justinas džentelmeniškai atkišo man parankę. Įsikibau jausdama Harry ir Louis žvilgsnius įsmeigtus mums į nugaras.  Visi nusileidome žemyn. Niall pribėgo prie mūsų nešinas kokteiliais.

- Pasigedom čia jūsų. – tarė jis išdalinęs stiklines.

- Mes tik aiškinomės reikalus. – tarė Harry. Niekaip negalėjau suprasti, iš kur pas Louis ir Harry yra tokia antipatija Justinui? Na, Harry dar pakankamai normaliai elgiasi, ko negalėčiau pasakyti apie Louis...

- Geriau jau pabūtumėt visi kartu. – tariau. – Eikit, susiraskit Zayn ir Liam, gi šiandien svarbus vakaras. – tariau liūdnai šyptelėjus. Apmaudu, jog dėl Larry normaliai pakalbėt man taip ir nepavyko.

- Lis teisi, eime. – tarė Niall. Berniukai labai nenoriai paliko mane vieną su Justinu, nors aplinkui buvo begalė žmonių.

- Jie rimtai kaip maži vaikai... Nejaugi jiems tikrai virš 20 metų?? – garsiai išreiškiau mintis.

- Jiems šiandien sunki diena, o juk tai suprantama. – tarė Justinas.

- Bet, kad jie pastoviai taip... – tariau pavarčius akis.

- Kovoja dėl panelės...

- Kovoja? Jie pastoviai mane ėda. O dar ir prie tavęs prisikabino ! – tariau bakstelėjusi JB į šoną.

- Šš, viskas gerai. – jis apkabino mane per petį, pasijutau geriau. Gurkšnojome savo kokteilius, stovėdami kampe ir stebėdami aplinką. – Eime pašokti! – nei iš šio nei iš to tarė Justinas tempdamas mane už rankos gilyn į žmonių šokių sūkurį. Susiraukiau pajutusi nemalonų tempimą toje vietoje, kur buvo mėlynė. Justinas suraukė antakius, tuomet pažvelgė į mano ranką. Jo akys su siaubu žvelgė tai man į akis, tai į mano mėlyną riešą.

- Čia užsigavau biškį... – tariau, nes žinojau kad nuo klausimo ‚ kas nutiko? ‚ išsisukti nepavyks.

- Man gali nemeluoti. – rimtai pažvelgęs perspėjo JB. – Elisabeth, ar tave kas nors nuskriaudė? – jo balsas suvirpėjo.

- Būtų nuskriaudę, jei ne Harry. Bet dabar – viskas gerai. Nesijaudink. Eime pašokti!

- Ar tai Louis tau taip padarė? – iš pradžių pamaniau kad jis su tokiu klausimu juokauja, bet pamačius rimtą jo veidą, nuomonę pakeičiau.

- Juk tu rimtai nemanai, jog jis taip galėtų padaryti? – baugščiai paklausiau.

- Aš nežinau ką galvoti...

- Louis gyvenime taip nepadarytų... – tvirtai tariau. Justinas regis atsipalaidavo. Vis dėlto įsimaišėme tarp žmonių ir pradėjom šokti pagal ritmą. Kai kas į mus spoksojo, bet rodos man ir Justinui buvo nė motais. Bet pasikeitė daina ir Justino rankos atsidūrė man ant klubų...

* ĮVYKIAI NIALL AKIMIS*

Nusitempiau Hazza ir Lou prie baro, pas Zayn ir Liam.

- Kur jūs buvot? – paklausė Zayn žiaumodamas gumą.

- Neklausk. – tariau, nes nenorėjau, jog prasidėtų beprasmė šneka. Norėjau, kad Lis dabar biškį pailsėtų nuo mūsų ir pabūtų su JB, o mes, kaip grupė praleistume bent kiek laiko kartu. Kodėl po velniais man atrodė, jog man vieninteliam tai yra taip skaudu, kad prisiekiu galėčiau dabar pat persirėžti sau venas aštriu peiliuku?

- Geriau eisiu pažiūrėsiu kur Lis. – tarė Louis. Sulaikiau jį griebdamas už peties.

- Leisk jai pabūti vienai. – tariau.

- Tame ir esmė, kad ji NE VIENA. – pabrėžė Louis.

- Klausyk, brolau, tu ją praradai, pats metas susitaikyti su tuom. – išgirdau Harrio balsą.

- Gal galim bet pusvalandį pabūti be tų kivirčų?? – nesusivaldė Liam. – Kaip senais gerais laikais??

- Pritariu. – Zayn supratingai pažvelgė į Liam.

- Turiu pasiūlymą. – Haz pakėlė ranką, kaip mokykloje prieš atsakinėjant.

- Klausom. – tariau, paskatindamas jį tęsti.

- Šiandien, po viso šito. – jis nykščiu parodė į sau už nugaros šokančius draugus. – varom pas mumis į butą. Tiesiog. Na, pamenat kaip būdavo seniau?

- Gerai ! – Liam išsišiepė, visi kiti – taip pat. Net Louis po ilgo laiko nuoširdžiai nusišypsojo. Kaip tik tuo momentu išgirdau mūsų su JB ir Lis dainą Fall. Durnius, pats sau mintyse, kurdamas šią dainą buvau pasižadėjęs, jog visada kai tik ji suskambės, aš nusivesiu Lis pašokti... Žinau, tai kvaila, bet tokia buvo mano idėja. Taigi atsiprašiau vaikinų ir nusmukau į tą žmonių maišalynę ieškoti savo geriausios draugės. O ji buvo Justino glėbyje.