Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 83.

*ĮVYKIAI ELISABETH AKIMIS*

Sėdėjome prie baseino, Harry vis dar laikė mano ranką. Karts nuo karto mano kūnas vis dar suvirpėdavo, o kai Harry tai pajausdavo, suspausdavo mano ranką. Tada iš kito baseino galo pamačiau ateinantį Lou. Širdis kiek sudrebėjo, tačiau išlikau visiškai rami. Jo veido išraiška buvo neįskaitoma.

- Kur buvote? - paklausė Lou pakeldamas balsą. Mano galva vis dar svaigo nuo alkoholio ir malonumų su Harriu.

- Koks tavo reikalas? - Harry atsakė už mane grėsmingai žvelgdamas į Lou ir tuo pat momentu apkabino mane per petį glausdamas arčiau prie savęs, tarsi mane saugotų. Louis piktai debtelėjo į jį.

- Vis dar turiu teise žinoti kas vyksta - tarė Louis. Nesusitvardžiau ir pašaipiai tariau.

- Tai tu paaiškink kas vyksta. - prieš akis iššoko vaizdas, kai Lou ir Eleanor lovoje.

- Aš paslydau... - tarė Lou ir nudelbė akis.

- Mėgaukis savo paslydimu, juk negali manęs pakęsti. - Harry vis dar glaudė mane prie savęs.

- Lis, aš labai atsiprašau, kad tau teko tai pamatyti... - kai Lou tai pasakė, Hazza garsiai nusižvengė.

- Tu rimtai? O jei ji nebūtų pamačiusi, tai jau neapgailestautum? - kandžiai paklausė.

- Tiesiog išeik, Lou... - tariau ir nusukau nuo jo žvilgsnį į savo rankas. Ta pačią akimirką pajutau jas Louis delnuose. Jis atsiklaupė priešais mane.

- Nesakyk taip... - jis pradėjo prašyti manęs, o aš nieko nejaučiau.

- Neliesk manęs. - tariau ir ištraukiau rankas iš jo delnų. Jo rankos ką tik glostė nuogą Eleanor, o manosios - Harry. Ta mintis man kėlė keistą šleikštulį.

- Ką jūs darėt...? - paklausė Lou ir atsistojęs grėsmingai pažvelgė į Hazza.

- Nieko tokio, ko nedarei tu. - piktai atkirtau ir Lou atvipo žandikaulis, Harriui taip pat. Pati netikėjau, kad tai pasakiau. Lou palinksėjo galvą.

- Negaliu patikėti... - tarė jis ir nudelbė akis.

- Aš irgi negalėjau. - tai tarusi atsistojau. Harry pakilo kartu su manimi. - Labanakt. - tai tarusi pasukau namų link. Jau buvo apie antra valanda nakties, o anksti ryte išvykstu su Paul. Reik bent šiek tiek pasnausti. Ryt viską apmąstysiu blaivia galva. Nežinau ar gailėsiuos, tačiau šiuo metu nejaučiu nieko. Harry nusekė mane. Pasukau ne į savo ir Lou kambarį, o į Harrio. Palikau Lou stovėti nieko nepešusį ir apšalusį. Tegu guodžiasi Eleanor. Įėjęs Harry uždarė duris ir pajaučiau kaip apkabina mane iš už nugaros.

- Aš taip apgailestauju, Lis... - tarė jis įkvėpęs mano plaukų kvapo.

- Nereikia... juk nutiko tai, apie ką tiek laiko svajojai. - tai tarusi šyptelėjau pati sau.

- Ne.... na taip, aš norėjau, kad būtum mano, o ne Lou, bet labiau norėjau, kad būtum laiminga... - Harry atsiduso. Pasisukau į jį ir pažvelgiau į jo sodriai žalias akis.

- Dabar tai nebesvarbu. - tai tarusi pabučiavau jį. - Labanakt. - atsiguliau į mūsų jau sujauktus patalus. Harry prigulė šalia ir prisiglaudė taip arti, tarsi bijotų, jog išeisiu. Bet išeiti man teks... Toks gyvenimas - ne gyvenimas. Galų gale, kai išsiblaivysiu ir viską suvoksiu, norėsiu nusižudyti. Su ta mintim užmigau.

Vos pradėjus švisti pramerkiau akis. Išvydau miegančio Harry veidą. Jis atrodė pasakiškai... Kaip galėdama nepastebimiau atsitraukiau nuo jo ir nupėdinau į vonią. nusiprausiau veidą šaltu vandeniu ir pažvelgiau į laikrodį. Už 15 min išvažiuoju... Kai sugrįžau į kambarį, Harry buvo atsikėlęs. Jo veido išraiška buvo neįskaitoma. Lyg ir laiminga, bet kartu be proto liūdna. Ar jis kažką įtarė?

- Nagi, liaukis. Kuris iš mūsų turėtų liūdėti? – paklausiau. Jis liūdnai šyptelėjo.

- Atleisk...

- Neturi dėl ko atsiprašinėti.

- Tik dėl to, kad neleidau jums su Louis ramiai gyventi pusę metų....

- Keista Harry...

- Kas keista?

- Na, kai aš būnu su Lou tu nori mus sukiršinti, o kai su juo susipykstu, tu bet ką padarytum, kad tik būtume kartu. Aš nesuprantu tavo mastymo...

- Mano mastymo nieks nesupranta... Net aš pats. – nusijuokiau. Labai nevykusiai nusijuokiau.

- Manau eisiu prasiblaškyt, tu dar pamiegok... - tai tarusi apkabinau Harry.

- Aha. – jis mane apkabino. Nenorėjau jo paleisti, bet reikėjo. Jau bandžiau atsitraukti, bet jis sugriebė mano veidą ir priglaudė savo lūpas prie manųjų. Nesipriešinau. Paskutinį kartą mėgavausi jo lūpomis. O tuomet išėjau. Gerai, Lis, tvardyyykis. Giliai įkvėpiau. Nukeliavau į savo su Lou kambarį pasiimti lagamino. Kambaryje nebuvo nieko, tik sujaukta lova ir tvyranti alkoholio smarvė. Akimirkai suskaudo širdį, prisiminus nakties įvykius, bet greit prisiminimus nuvijau į šalį, pasiėmiau lagaminą ir išėjau.