Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 50

Atsimerkiu. Kelis kart sumirksiu. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Aš.. Savo kambaryje? Man nerealiai karšta... Kodėl? Pasuku galvą. Šalia manęs guli Harry. Šoku iš lovos.

- Harry????

- Ooo Lis, ačiū dievui atsikėlei !! Kaip dėl tavęs jaudinaus...

- Kodėl tu mano lovoje???

- Aš tave atnešiau.. Tu susmukai... Kas tau atsitiko?

- Harry... Nedrįsk pyktis su Lou..

- Būk mano...

- Liaukis ! Aš priklausau Louis'ui !  Viskas.

- Tuomet tu nepalieki man kitos išeities... Kaip jau sakiau, aš kovosiu. Dar niekad neesu taip kažkuom susižavėjęs...

- Ša ... Nutilk. – liepiau jam. Nebenorėjau to klausytis. Išėjau iš kambario ir trenkiau durimis. Jei galėčiau išeičiau iš buto, bet negaliu... Negaliu palikti Harrio vieno sergančio... Tuo labiau, kai jis taip kliedi... Išgirdau, kad Hazza mane seka... Atsisukau ir jau ketinau ant jo rėkti, kad nesikeltų iš lovos, bet jis prirėmė man prie sienos. Net nespėjau sureaguoti kaip jo degančios lūpos įsisiurbė į manąsias. Mėginau priešintis, bet net ir sergantis Harry buvo už mane stipresnis. Jis savo kūnu laikė mane prispaudęs prie sienos, rankas prilaikė, kad būtų nuleistos į šonus. Į bučinį jam neatsakiau, jis beviltiškai bučiavo mano nejudančias lūpas. Jaučiau, kaip jis pradeda nervintis. Tuoj turėtų pabaigti. Staiga pajutau jo liežuvį savo burnoje. Šito nesitikėjau. Net iš Harrio. Stipriai stumtelėjau jį nuo savęs. Jis atsitraukė.

- Tu neįtikėtinas ! – tariau. Būčiau jam tėškus gerą antausį, bet susilaikiau. Nusivaliau lūpas. Harry nusišypsojo taip kaip niekad ankščiau. Jis buvo užsivedęs. Niekad nemaniau, kad Harry gali būti toks įžūlus.

- Aš tavęs noriu... - tai taręs jis persmelkė mane alkanu ir ištroškusiu žvilgsniu, gal net šiek tiek grėsmingu.

- Harry raminkis !

- Aš nenoriu ramintis... – jis vėl pradėjo artėti. Pradėjau bėgti į savo kambarį, tačiau jis mane pagavo ir pradėjo kutent. To aš žiauriai bijojau. Pradėjau juoktis ir spardytis.

- Liaukis ! Prašau liaukis !!! – rėkiau juokdamasi.

- Man patinka, kai tu manęs maldauji ... – jis irgi juokėsi. Jaučiau, kad jis vėl smarkiai karščiuoja.

- Harry, tau kyla temparatūra... Nurimk... – jis liovėsi mane kutenęs. – Eime, paguldysiu tave...

- Gerai, nes man negera... – nuvedžiau Harry į jo kambarį. Paguldžiau, daviau vaistų ir stiklinę vandens.

- Dabar pamiegok, jei kas bus, iškart kviesk... – tariau.

- Ačiū, kad esi man tokia gera...

- O tu man pakankamai bjaurus... – abu nusijuokėme. Harry užmigo, o aš pagaliau galėjau atsipūsti.

Praėjo kelios dienos ir Harry pasveiko. Tiesa, visas dienas jis nesikėlė iš lovos ir tas padėjo. Po dviejų dienų man paskambino ir Lou... Nubėgau prie ragelio.

- Klausau??

- Sveika mažute !!!

- Lou !!!

- Kaip laikaisi?

- Gerai, Hazza pasveiko... Kaip jūs??

- Šiandien vakare koncertas... Mes Švedijoje... Pasiilgau tavęs labai...

- Aš irgi... Myliu tave... – kaip tik tuo momentu į kambarį įėjo Hazza.

- Aš irgi tave myliu mažute...

- Harry nori su tavim pakalbėti.... – tariau, kai pamačiau, kad Harry tiesia ranką į telefoną.

- Duok man jį... – padaviau ragelį Harriui.

- Lou? Taip čia Harry. Žinau, mano balsas skamba nekaip...– negirdėjau ką sako Louis ir tai mane nervino. – Tik norėjau pasakyti, smagaus tau turo, nes visą šį laiką Elisabeth bus mano... – jis nusišypsojo ir padėjo ragelį. Sustingau. Nejaugi Harry tikrai tai padarė?