Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 23.

Lou nudelbė akis. Na jau ne, aš su tuom nesitaikstysiu.

- Nepasakysi? – paklausiau.

- Nėra ką ... – tarė Louis. Pašaipiai nusijuokiau, nors buvau tikra, kad tuoj apsiverksiu.

- Tu čia rimtai?

- Taip... – tarė jis net nežiūrėdamas į mane.

- Tu neįtikėtinas ! – tariau ir trenkusis su juo petys į petį išlėkiau iš kambario.

- Elisabeth palauk ! – išgirdau sau už nugaros. Staigiai atsisukau. Per ašaras visas vaizdas buvo susiliejęs.

- Ko ? – sustugau. – To laiko, kol bet biškį į mane pažvelgsi?! – nebesitvardžiau.

- Ak atleisk ... – atsiprašė Louis. Stovėjome viešbučio koridoriuje.

- Už ką Louis? Tu man net nepasakai kas atsitiko...

- Einam į kambarį ir pakalbėsime... – pasidaviau ir grįžau į kambarį. Lou uždarė duris ir atsisukau į jį.

- Na?

- Viskas dėl Harrio ...

- Taip ir galvojau... – tariau palinksėjus galva.

- Aš su juo pakalbėjau ...

- Tiesiog sakyk . – tariau, nes mano nervai kabo ant plauko.

- Ninos brolis? – paklausė jis.

- Phil ? – nusijuokiau.

- Kas su juo?

- Dieve mano, Louis, ar tu tikrai patikėjai Harrio paistalais?

- Aš nebežinau...

- Phil .. Am, pameni kai buvau pabėgusi iš buto?

- Praeitas turas...

- Aha... Aš sutikau Phil... Jis fotografas.

- Kvepalai?

- Būtent Louis... Jis tik mano fotografas... Buvom susitikę vos keletą kartų...

- Aš nežinau...

- Tu manimi nepasitiki ... – tariau lyg pati sau.

- Atsiprašau ... – nebenorėjau to klausytis. Tiesiog nusisukau, pagriebiau tašę ir išėjau. Lou dar kažką sakė, bet negirdėjau, nebeklausiau. Išėjau į lauką ir išsitėškiau tiesiai į Harry.

- Ačiū tau . – pašaipiai tariau ir stūmiau jį į šalį.

- Kas buvo ? – paklausė jis man už nugaros. Atsisukau ir parodžiau jam vidurinį pirštą. Nuėjau į vidinį viešbučio kiemelį. Čia buvo baseinas, gultai, mini baras ir dar daug ko. Atsisėdau ant akmeninės tvorelės ir prisitraukiau kelius prie savęs. Iš tašės išsitraukiau mobilųjį, ekranas rodė vieną naują žinutę. Tai buvo JB. '' Sveika ! Nesitikėjau, kad taip greitai atrašysi, bet tavo numeris jau išsaugotas mano telefone !!! Jau ture? Kaip sekas? x ''. Nejučia pro ašaras nusišypsojau. '' Atleisk, jei sutrukdžiau. Nesenai atvykome į Vokietijos viešbutį... ''. Įmečiau telefoną atgal į tašę, nemanau, jog jis atrašys. Sėdėjau užsifilmavusi, kol pamačiau žmones su fotoaparatais. Jie jau taikėsi į mane. Greit šokau nuo tvorelės ir griebiau tašę, bet jie suspėjo mane nufotografuoti. Ką gi, laukiam naujo bereikšmio skandalo. Pažvelgiau į laikrodį kabėjusį prie lifto. Jis rodė po devintos. Ryt sunki diena... Deja, reikia grįžti į kambarį. Kai įėjau pro duris, Lou buvo vonioje. Greit nusivilkau iki apatinio trikotažo ir palindau po kaldra. Nusisukau nuo Louis pusės. Jis greit išėjo ir atsigulė šalia. Pajaučiau jo ranką ant savo liemens.

- Aš atsiprašau ... Atleisk. – sušnabždėjo jis.

- Nežinau, kaip mes galime būti kartu, jei tu manimi nepasitiki. Labanakt. – tai tarusi užmerkiau akis. Kai pagaliau supratau, ko iš tikrųjų noriu, atsitiko taip ... Louis manimi nepasitiki. Juk visada žinojau, jog iš to nieko gero neišeis. Dieve, aš tikra kvailė. Nereikėjo man su jais važiuoti. Užmigau. Kai atsimerkiau buvo tamsu, bet apie miegą pagalvoti jau nebegalėjau. Buvo penkta valanda ryto. Iš lagamino išsitraukiau kosmetinę ir nuėjau į vonią. Šaltas dušas. Štai ko man reikėjo. Arbūzų kvapo dušo žėlė... Bent jau atgaivina. Pagaliau pasijaučiau žvali. Susisukau į rankšluostį ir grįžau pas Lou. Jis sėdėjo ant lovos ir naršė po mano telefoną. MANO TELEFONĄ ??!!!

- Ką čia darai ?? – paklausiau ir griebiau telefoną jam iš rankų.

- Tai tu su JB?

- Tu neįtikėtinas....

- Ten buvo Justino numeris?

- Taip. Ir ką? Manau, kad jį išduosiu su tavimi? Louis...

- Kodėl man nepasakei?

- O kas iš to? Tu manimi visiškai nepasitiki...

- Tu man nieko nepasakoji...

- Tu klausai Harrio paistalų...

- Jis bent šį tą papasakojo.

- Ar tu bent suvoki ką šneki?? Jis tau melavo !

- Nesvarbu ... – tarė jis.

- Gerai. – nusisukau ir nuėjau apsirengti. Visą likusį laiką abu pratylėjome. Susikrovėme lagaminus ir grįžome į turo autobusą. Čia jau buvo visi vaikinai. Ir Paul. Jo veido išraiška nieko gero nereiškė. Vos tik įsėdome į autobusą ir priėjo prie manęs su Lou ir tėškė laikraštį ant stalo.

- Iš kur jie tai ištraukė ?!! – Paul balsas suskambo visame autobuse.