Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 19.

* ĮVYKIAI ELISABETH AKIMIS*

Pažvelgiau į Lou akis stengdamasi išlikti rami, nors mane žiauriai suėmė juokas.

- Tuomet teks paskambinti Phill... – tariau. Louis suraukė antakius.

- Ta prasme? – Lou akys išsiplėtė. – Lis, ar tu jau .. ??

- Šaaa.... – tariau pridėjusi rodomąjį pirštą jam prie lūpų. – Viskas pataisoma. – tariau išsitraukus mobilųjį. Na, buvo viena fotosesija, kuriai pozavau su apatiniu trikotažu... Tai buvo reklamai, kuri bus išleista per kalėdas. Ką gi, teks tai atšaukti. Surinkau Phill numerį ir paspaudžiau skambinimo mygtuką. Louis įdėmiai stebėjo kiekvieną mano judesį.

- Klausau? – išgirdau žvalų Phill balsą.

- Sveikas, čia Elisabeth...

- O, labas. Kaip gyveni?

- Gerai! Klausyk, aš dėl tos fotosesijos kurią darėm sekmadienį... – Louis apatinė lūpa atvipo,bet jis tvardėsi.

- Na taip... Čia ta, kur reklamai?

- Aha... Žiūrėk, labai prašau nesupyk, bet aš nenoriu, jog tos nuotraukos papultų į viešumą. Susitaikiau su savo vaikinu, taigi mes abu norėtume ramybės... Gal gali tas nuotraukas atsiųsti man prisiminimui, o iš savo kompiuterio jas ištrinti? – akimirkai stojo tyla.

- Ou.. na gerai. Dar nepasirašei sutarties, taigi rasim kitą modelį...

- Dėkui tau labai. Esi puikus draugas. – tariau šyptelėjusi, kol Louis spoksojo į mane su neįskaitoma veido išraiška.

- Aha, na turiu darbo, iki !

- Čiau ... – tariau ir padėjau ragelį.

- Na,tai kai nebuvau šalia, užsiautei?

- Man reikėjo iš ko nors pragyventi... – tariau nudelbusi akis į tamsaus ąžuolo grindis.

- Nuo dabar nebereikės. Iki šiol nesuprantu, kam palikai man tuos pinigus Lis... Nejaugi rimtai manei, jog man jų reikia? – jis plaukų sruogą užkišo man už ausies.

- Aš tiesiog nenorėjau jaustis tau skolinga. Nenoriu būti tavo išlaikytine, Lou. – vis dar nežiūrėjau į jį.

- Ir neesi. Lis, aš tave myliu, juk supranti tai? Pinigai yra paskutinis dalykas apie kurį galvoju.

- Nekalbam apie tai. Svarbiausia, jog dabar... PAGALIAU viskas gerai. – atsipūčiau. Louis išsišiepė. Tačiau tokia šypsena nebuvo jam būdinga.

- Taigi, sakai fotografavaisi erotinėje fotosesijoje...

- Na, nevisai... Bet panašiai... – tariau gūžtelėjusi pečiais. Pajutau jo ranką sau ant užpakalio, jis prisitraukė mane arčiau savęs.

- Nepamenu, jog kada nors buvai tokia išdykusi. – dabar Louis spoksojo į mano lūpas. Kūnu bėgo šiurpuliukai. Su Harriu buvau labiau išdykusi nei su Lou ir tai vertė mane jaustis nepatogiai.

- Mes senai nesimatėm... – tariau pakišusi ranką po jo maike, prie pilvo preso.

- Ar tu bent įsivaizduoji, kaip aš būtent šiuo metu tavęs noriu? – nusprendžiau jį paerzint, kaip kažkada, senais laikais paplūdimyje. Tik šį kart stipriau. Patraukiau ranką nuo jo pilvo preso ir staigiai apsisukus, jog jis manęs nespėtų pagauti, pasileidau bėgti link Harry kambario.

- Kaip stipriai? – sušukau sau už nugaros atplėšusi Hazzos kambario duris ir užtrenkusi jas tiesiai Lou prieš nosį. Harry gulėjęs ant lovos su ausinėm dabar jau staigiai pašoko ir nusiėmė jas nuo ausų.

- Kas vyksta?? – paklausė, kai Louis atplėšė duris, o aš buvau pasislėpusi už jo.

- Mane nori išprievartauti ! – tariau, kai Louis ėjo į mus.

- Grupinis? – Harry pasisuko į mane pakėlęs antakius.

- Šį kart norėčiau paprasto ir lovoje. – tarė Lou, sustojęs už metro nuo mūsų.

- Tai pasiimk dešinę ranką ir eik į savo kambarį... – tarė Haz kai man užėjo juoko priepuolis. Jo žodžiai nužudė. Griuvau ant lovos garsiai juokdamasi.

- Labai šmaikštu Harry. – išsiviepė Louis, ir pakėlė mane nuo lovos. Neturėjau jėgų priešintis, taigi mane, vis dar belenkaip žvengiančią, Lou užsimetė ant peties ir nusinešė durų link. Neturėjau žalio supratimo, kaip jis mane pakėlė.

- Nenoriu girdėt jokių keistų garsų ! – sušuko Harry.

- Užsidėk ausines ! – tarė Lou, o aš vis dar juokiausi. Louis nunešė mane į mūsų kambarį ir numetė ant lovos. – Taigi, labai linksma mane erzint?

- Tave ir tavo dešinę ranką! – tariau, bet nieko neėjo suprast per mano nesibaigiantį juoką.

- Miela Elisabeth Edita Hardi, šiandien aš su jumis juokauti nenusiteikęs. – pasistengiau surimtėti.

- Tai ko jūs, Louis William Tomlinson iš manęs norite? – stengiausi tvardytis kaip galėdama, bet tai skambėjo per daug juokingai.

- Aš noriu tavęs. – Louis pažvelgė man į akis.

- Ko konkrečiau? – prikandau lūpą.

- Tai tu nori, kad būčiau ištvirkęs?

- Taip. – tariau visa išsišiepus.

- Pasigailėsi...

- NIEKADA ! – sušukau.

- Atsisėsk. – padariau kaip jis liepė. -Ištiesk rankas į viršų.

- Ką?

- Ištiesk. – ištiesiau, jis staigiai nuėmė maikę man pro galvą ir numetė ją už savo nugaros. Tuomet pradėjo bučiuoti mano kaklą. – Aš noriu tavęs. Tavęs visos. Tu net neįsivaizduoji kaip aš tavęs pasiilgau.. – tarė jis vis dar bučiuodamas mano kaklą. – Tavo balso... – bučkis. – Kūno... – Jis pasiekė mano silpną vietą kakle. Atsidusau. Pajutau kaip jis šyptelėjo. – ir šito...

- Mhm... – tariau panėrusi pirštus į jo plaukus. Lou atsitraukė ir pažvelgė į mane.

- Netiki? – papurčiau galvą. Jo ranka nuslinko mano koja. – O dabar ?

- Ne. – tariau rimtai žvelgdama į jį.

- Na, tuomet tavo kelnių mums neprireiks. – jis atsitraukė nuo manęs ir atsegęs mano kelnes, jas numovė. Likau tik su apatiniu trikotažu.

- O tavo reikės? – paklausiau pridėjusi ranką jam prie diržo.

- Aš galiu ir pats...

- Ne negali. – paprieštaravau jam ir atsegiau jo diržą. – Nors gal ir gali. – tariau nes mane vėl suėmė juokas.

- Ko tau Hazza užšėrė? Tavo juokas nuostabus, bet atrodai kaip prisiuosčiusi helio dujų...

- Atleisk... – tariau surimtėjusi.

- Aš tave nuliūdinau?? – Louis atrodė išsigandęs ir savo delnais suėmė mano veidą.

- Nee..

- Oh, atsiprašau ! – tarė jis prispaudęs savo lūpas prie manųjų.

- Viskas gerai Louis...

- Na, tuomet grįžtam prie ten kur baigėm... – Louis prikando lūpą ir abu pasinėrėme į malonumus.