Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 22

Akimirkai stojo tyla, nes visi laukė mano atsakymo į tuos visus ,,namiokus''. Juk nieks nežino, ramiai Elisabeth, dar nieks nežino... Šiaip ar taip, koks tikslas išsisukinėti? Žinoma, norėjau tai Louis'ui pasakyti kokią ypatingą akimirką, tačiau galbūt ši akimirka ir yra dabar? Nedrąsiai pakėliau akis ir nužvelgiau visų veidus.

- Louis... – tariau gerokai prislopintu balso tonu.

- Mažute, tau nebūtina apie tai kalbėti, jei tai tave skaudina... – tarė Lou paėmęs mano ranką ir suspaudęs ją savo abiejuose delnuose.

- Viskas gerai. Tiesiog turiu tau kai ką pasakyti... – akimirkai nuo Louis'o patraukiau žvilgsnį link Harry. Jis įdėmiai mane stebėjo ramiu veidu. Žinau, kad jam skaudės... Aš pastoviai jį skaudinu.

- Galbūt nori apie tai pakalbėti ne prie visų? – krūptelėjau išgirdus Lou balsą šalia.

- Ne, tegul žino visi. – tariau patraukus žvilgsnį nuo Haz. – Norėjau tau tai pasakyti kai būtume likę dviese, bet manau tinkamesnės akimirkos nebesulauksiu. – tariau, kol Lou delnai vis dar spaudė mano ranką. Giliai įkvėpiau ir tariau. – Louis... Aš nėščia. Mes turėsime vaikutį... – Louis akys sužibsėjo. Visi nutilo. Vienas jo delnas nuo mano rankos nuslydo link mano dar plokščio pilvuko. Galiu prisiekti, jog mačiau, kaip Harry veidas akimirkai nutįso. Tuomet jis liūdnai šyptelėjo.

- Tavyje auga vaikutis? Lis, tu rimtai? – paklausė Lou. Jo balsas drebėjo. Akys lakstė nuo mano pilvuko link mano akių.

- Prieš porą savaičių buvau pas gydytoją, jis tai patvirtino. Aš jau mėnesį nėščia... – dabar jau bijojau pažvelgti į Harry, tad laikiau pririšus žvilgsnį prie Lou.

- Negaliu patikėti, jog to nepastebėjau.. – tarė Lou. Buvo taip tylu, kad atrodė, jog kambaryje esam tik mes dviese.

- Šš... dar tik pirmas mėnesis... – tariau paglosčiusi Lou skruostą. Žinojau, kad pradžioje nėštumo visko gali įvykti.

- Tai pati geriausia gimtadienio dovana, kokią tik esu turėjęs...

- Sveikinam mielieji ! – išgirdau Danielle balsą ir pasisukau į visus. Taip, jie visi šypsojosi, tačiau buvo nesunku atskirti, kieno šypsena buvo dirbtinė. Atsiprašomai pažvelgiau į Haz. Jis linktelėjo man, tuomet atsistojo.

- Aš trumpam atsiprašysiu. – tai taręs jis nuėjo link koridoriaus.

- Gal aš nueisiu su juo pakalbėti... – tarė Lou.

- Ne, einu aš. – tai tarusi pati atsistojau.

- Būk atsargi... – Louis rūpestingai mane nužvelgė.

- O tu nepradėk perdėtai manimi rūpintis. – tai tarusi pakštelėjau jam į nosies galiuką ir nusekiau paskui Haz, kuris jau buvo išėjęs pro buto duris.

- Harry, palauk ! – sušukau laiptinėje. Norėjau, jog jis sustotų, nes lauke buvo šalta, o nei jis, nei aš nebuvome apsirengę. Uždariau buto duris ir palipau laiptais žemyn.

- Elisabeth, nereikia. Viskas gerai. – tarė jis pusiau pasisukęs į mane, bet ir norėdamas eiti.

- Mielasis, aš atsiprašau... – tariau žengusi dar kelis žingsnius prie Harry.

- Už ką Lis? Už tai, kad pastojai? Už tai, kad vaikas nuo Lou, o ne nuo manęs? Už tai, kad jam labiau pasisekė nei man? Už ką?

- Už tai, kad ir vėl tave įskaudinau.. – tariau nudelbusi akis.

- Lis, juk negali visąlaik dėl visko kaltint savęs. Man yra daug svarbiau, jog tu dabar laiminga. Pagaliau, po šitiek kančių, kurių pusę sukėliau aš pats. O aš? Aš susitvarkysiu, patikėk manim. Esu suaugęs vyras, ne koks paauglys su savo problemom. Labai džiaugiuos už tave. Tiesiog tai buvo šiek tiek netikėta... – paskutinįjį sakinį Harry tarė lyg pats sau.

- Harry, ar gali man kai ką pažadėti? – paklausiau pažvelgus į jo žalias akis. Į tas, taip gerai pažįstamas akis... Jis palinksėjo galva, bet nieko nesakė. – Labai prašau... Harry, niekur nedink... Neišvažiuok ir neignoruok mūsų... Manęs. Man tavęs dabar reikės. Reikės taip kaip niekad ankščiau. Po visko ką kartu patyrėme, būk geras pasilik... – Harry sunkiai atsiduso.

- Ar tu bent įsivaizduoji, kaip man sunku atsakyti šitaip prašomam?

- Maldauju...

- Gerai, pažadu... Visad buvai ir būsi man svarbiausia.

- O tu man. – tariau ir stipriai apkabinau jį per juosmenį.

- O tu vis vien lieki su Louis... Kokia ironija. – jaučiau, jog jis kalba su šypsena.

- Juk žinai, kad man visada būsi ypatingas?

- Taip taip taip... – akimirkai pakėliau galvą, pažiūrėti ar jis tikrai šypsosi. Tą pačia ,akimirką jo lūpos stipriai prisispaudė prie manųjų. Šis bučinys nebuvo toks, kaip tas kurį jis man davė pasisveikindamas. Šiame jaučiau, tai, kaip stipriai jis manęs pasiilgo. Visas liūdesys, ilgesys ir skausmas Harry lūpomis tekėjo per manąsias ir neleido man atsitraukti. Taigi jis atsitraukė pirmas. Giliai įkvėpiau. – Atleisk, nesusilaikiau...

- Gal grįžkime? – tariau nudelbusi akis į savo plokščią pilvuką.

- Gerai, nenoriu, jog sušaltum. Tai taręs Haz atidarė man buto duris. Visi tyliai šnekučiavosi, tačiau mums įėjus nutilo.

- Viskas gerai? – paklausė manęs Lou, atgrasiai pažvelgęs į Haz.

- Taip, liaukis. – tariau, bakstelėjusi jam į šoną.

- Lis, kaip manai, berniukas ar mergaitė?? – paklausė Perrie.

-  Neįsivaizduoju... Tiesa sakant vis dar negaliu patikėti, jog manyje auga tas mažas stebuklėlis.

- Ei, mieloji, gal nori ryt pro parduotuves prasiaust? Paieškotume ko nors mažyliui? – pasiūlė Niall.

- Žinom... – jau norėjau sutikt, kai prisiminiau savo ir Lou atostogas. – Mes Gi išskrendam...

- Šitą, jums teks perkelti vėliau, nes mes skrendam biškutį paatostogaut... Ryt iš pat ryto mūsų jau nebebus Londone. – paaiškino Lou. Tuo metu suskambo Zayn telefonas. Vos tik pažiūrėjęs į ekraną jis numetė.

- Atleiskit, mes su Perrie jau lekiam, mama mano skambino, reiškias mūsų jau laukia...

- Netrukdysim ir mes. – tarė Liam, paėmęs Dani už rankos. Visi pakilo no stalo ir pajudėjo durų link. Atsisveikinom su Perrie, Zayn, Dani ir Liam. Ninai liepiau saugoti Niall.

- Ai tiksliai Lis... Man Justin skambino..- tarė Niall prieš atidarydamas duris.

- Kaip jis?? Ką sakė?- paklausiau.

- Sakė, jog tavęs pasiilgo, ir nori susitikti...

- Aš jam paskambinsiu... – tariau ir apkabinau Niall. – Susimatysim...

- Aha... Iki. – užsidarė durys. Likome tik aš, Louis ir Harry.

- Liksi? – paklausiau pasisukusi į Haz.

- Ne. Turiu nuvažiuot pabūt su šeima... – Harry su Louis sukirto rankomis. – Saugok ją. – tarė Haz taip rimtai, jog buvo net juokinga. Louis tik palinksėjo. Pasistiebiau, kad galėčiau jį apkabinti. Pajutau, kaip jis rankomis apsivija mano liemenį ir prispaudžia prie savęs.

- Nepamiršk, jog man pažadėjai... – tariau jam į ausį.

- Žinau, Lis. – dar kurį laiką taip stovėjome. Tuomet jis pakštelėjo man į skruostą ir išėjo. Pasisukau į Lou. Jis atsiklaupė prieš mane ir priglaudė ausį prie pilvuko.

- Negaliu patikėt, jog mums pavyko... – tarė Lou. Panėriau pirštus į jo plaukus.

- Tikriausiai visas skausmas atsiperka...

- O dabar mano meilei laikas miegoti... – nespėjau susigaudyti, kaip atsidūriau ant Louis rankų.

- Jėzus Marija, ką darai, Lou?? – paklausiau apsivijusi jo kaklą.

- Elgiuosi kvailai ir neapgalvotai? – pakštelėjau jam į skruostą.

- Myliu tave... – tariau, kai jis mane paguldė į lovą.

- Aš tave labiau, mieloji...  Pailsėk, ryt išskrendam...