Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 64

Sustingau. Tą pačią akimirką paleidau telefoną iš rankų. Jis tėškėsi ant kietų grindų ir ekranas dužo į šipulius. Tačiau man tas nerūpėjo. Pati susmukau ant šaltų grindų. Aš sergu... Aš rimtai sergu... Vis kartojau tai mintyse. Galiausiai pradėjau verkti, tuomet panikuoti. Nebežinojau kur dėtis. Nušliaužiau prie tašės, išsitraukiau tabaką ir susisukau cigaretę. Geriau jau mirčiau. Nebėra prasmės. Man ar taip ar taip galas... Per naktį nemiegojau ir surūkiau visą tabaką. Lilo glaudėsi šalia. Išaušo rytas. Šiaip ne taip pakilau nuo grindų. Pažvelgiau į telefoną. Ekranas buvo visiškai dužęs. Palindau po dušu, šiek tiek pasidažiau, persirengiau, pasiėmiau Lilo ir išlindau į lauką. Šiandien aš valgysiu. Daugiau jokių sporto klubų. Aš nesergu jokia anoreksija... Nuėjau į MC ir užsisakiau Big Mac kompleksą. Nors valgyti visiškai nenorėjau, viską sukirtau. Regis kol kas nieko nesidaro... Gal Dan apsiriko... Nuvedžiau Lilo atgal į viešbutį ir nuėjau į parką. Nežinau, kodėl nusprendžiau ateiti būtent čia... Čia mes su Louis'u pirmą kart pasibučiavome... Riedučių parkas... Fontanas.... Ša ! surikau sau mintyse. Prisėdau ant suoliuko. Stebėjau praeinančias poreles... Visi jie tokie laimingi... Kaip tik tuo momentu pagalvojau... Na man šovė kvaila mintis... Jeigu ne Harry, viskas būtų buvę gerai... Iki šiol bučiau su Louis ir visi būtų laimingi... Bet ne. Harry, kodėl taip padarei? Tikiuosi, kad dabar, kai manęs nebėra tu susitaikei su Lou... Jums nebėr dėl ko pyktis... Mano mintis nutraukė supykęs skrandis. Pakilau nuo suoliuko ir greitu žingsniu nuėjau į artimiausią Starbucks'ą. Čia aš dažniausiai ir lankydavaus. Nubėgau į WC ir išsivėmiau. Daugiau neberizikuosiu tiek valgyti... Man to gana. Susitvarkiau ir išėjau iš WC. Tada ir pamačiau juos. Prie kasų stovėjo Louis.... Ir Eleanor. Tą pačią akimirką kažką žiauraus pajaučiau savo viduje. Tai mane draskė. Ji stiebėsi link jo, bet Lou ryškiai to nenorėjo ir stūmė ją nuo savęs. Stūmė pakankamai šiurkščiai kažką sakydamas. Eleanor kažką jam saldžiai kalbėjo. Tuomet ji dar kart pasistiebė prie jo. Tarp jų veidų buvo labai mažas atstumas. Dar nespėjus susiliesti jų lūpoms Lou akys pasisuko į mane. Aš papurčiau galvą lyg sakydama ne. Ašaros. Kvaišos. Nekenčiu jų. Jos išriedėjo man iš akių. Viskas vyko labai greitai. Louis dar kart nustūmė Eleanor nuo savęs, tik šį kartą ne taip grubiai. Jis pasisuko į mane ir sušuko:

- Elisabeth ! – aš vis dar purčiau galvą. Greit nusisukau ir moviau pro duris. Ar aš tikrai tai ka tik mačiau? Louis su Eleanor? Man velniškai skaudėjo širdį. Toks skausmas buvo baisesnis už bet kokį fizinį skausmą. Pradėjau eit į kitą gatvės pusę, kai mane sučiupo už rankos. Atsisukau. Tai buvo Lou. Eleanor nebebuvo. Jis ją paliko vieną? Nebesvarbu. Jis vėl su ja... Ir tegul. Gi aš išėjau. Mes tęsiam savo gyvenimus. Na, bent jau Lou tęsia. Man vis vien nebe daug liko gyvent...

- Elisabeth... – tarė jis. Jo akys spindėjo nuo ašarų. Buku žvilgsniu žiūrėjau į jį. – Pagaliau tave radau....

- Grįžk pas Eleanor... Nebėra prasmės Louis... – tai buvo patys skaudžiausi žodžiai, kuriuos kada nors kam nors esu pasakiusi. Akimirkai Louis sustingo.

- Maldauju, pasakyk, kad to nepasakei... Man tavęs reikia... – tarė Lou.