Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 40.

Stebėjau į žmogų priešais save ir negalėjau patikėti.

- Erikai??

- Sveika... - tarė jis ir ištiesė rankas. Puoliau jam į glėbį.

- Kaip aš tavęs pasiilgau ... - tariau apsivijusi jį rankomis.

- Aš tavęs labiau... Galvojau, kad nebūsi namie... - tarė jis ir paleido mane.

- Nesenai grįžau... - jis pažvelgė į mano butą. – Aš viena...

- Gerai... Mums reikia pakalbėti... - tarė jis ir įdėmiai pažvelgė į mane. Jau buvau pamiršusi jo žvilgsnio gilumą.

- Apie ką?

- Man reikia pasiimti Lilo... - tarė jis vis dar stoviniuodamas tarpduryje.

- Kam tau jo? – paklausiau šiek tiek pasimetusi.

- Marija susirgo... Ji guli ligoninėje... - sustingau. Marija buvo Eriko mažoji sesutė. Su ja puikiai sutariau, bet mes ilgą laiką nesimatėme.

- Kas atsitikooo? – surikau išsigandusi.

- Jai blogai su širdute... - Eriko akyse kaupėsi ašaros. – Daktarai mano, kad jai jau nebedaug liko... - jaučiau kaip pradedu svyruoti, man aptemo akyse.

- Ak Erikai, man taip gaila... - tariau.

- Tiesiog pamaniau, kad Lilo praskaidrintų jai nuotaiką, kol ji yra ligoninėje, tad atvažiavau jo paimti...

- Lilo čia nėra.... – tariau vis dar nesuvokdama, kad Marijai blogai.

- Kur jis?

- Pas draugus... Jie jį prižiūri...

- Ar galėtume nuvažiuoti jį paimti? – paprašė jis. Akimirką suabejojau.

- Žinoma... Tik palauk kelias minutes..- tai tarusi uždariau duris. Pasiėmiau telefoną, Louis'ui palikau raštelį '' Mielasis, išvažiavau trumpam į ligoninę. Kai grįšiu viską paaiškinsiu. Nesijaudink, myliu, Lis. ''. Palikau jį ant virtuvės baro. Grįžau pas Eriką. Jis laukė mašinoje. Atsisėdau į ją.

- Ačiū tau... - jis padėkojo ir užvedė variklį. – Kur važiuoti?

- Du kvartalus tiesiai, o tada pasuk į kairę... - tariau. Kurį laiką važiavome tyloje.

- Kaip laikaisi? – pagaliau tylą nutraukė Erikas.

- Gerai... Viskas tiesiog puiku... Kaip tu? – Erikas nusišypsojo, bet jo akys buvo liūdnos.

- Na nepaisant Marijos nelaimės, viskas gerai... O apie tave netyla laikraščiai...

- Kvaili paparacai... - tariau. – Neduoda ramiai gyventi...

- Na, tu draugauji su žvaigžde, o tai manau normalu... - tai taręs jis sustojo prie Perrie buto.

- Palauk, aš greit. – tariau ir iššokau iš automobilio. Greit nuskubėjau į butą. Perrie atidarė duris.

- Sveika ! – tarė ji ir apkabino mane. Pajutau kaip Lilo uostinėja mano kojas. – Kaip tu čia?

- Labuka... Atėjau pasiimti Lilo... – šypsena nuo Perrie veido dingo.

- Oh...

- Na taip, atleisk, bet man jo labai reikia, ir dabar neturiu laiko aiškinti dėl ko...- tai tarusi pasiėmiau šuniuką ant rankų.

- Na gerai...

- Ačiū tau labai... Zayn grįžo?

- Taip, jis duše... – tarė ji.

- Gerai, lėkiu, nes skubu. Iki – tai tarusi pakštelėjau jai į skruostą ir grįžau pas Eriką. Lilo šoko jam į glėbį. Erikas apkabino jį ir pradėjo kasyti jo nugarą. Mielas vaizdelis.

- Sveikas drauguži, pasiilgai manęs?

- Žinoma, kad pasiilgo ... – tariau ir paglosčiau Lilo. Jis nušoko nuo Eriko kelių ir pajudėjome link ligoninės.

- Jai patiks...- tarė Erikas.

- Tikiuosi... Erikai, aš tikrai labai apgailestauju... – toliau netarėme nei žodžio. Jis pastatė mašiną ir nuėjome į mergaitės palatą. Kai pamačiau ją, man suspaudė širdį. Eriko sesutė buvo prijungta prie daugybės aparatų ir atrodė tokia gležnutė. Tačiau ji nemiegojo. Vos pamatė mus iškart nusišypsojo.

- Erikai! Elisabeth ! – tarė ji užkimusiu balseliu.

- Sveika mažute ! Žiūrėk, ką tau atvežėme ... – Erikas parodė Marijai Lilo.

- Labas Marija... – tariau bandydama nepravirkt...

- Šuniukas?? – ji ištiesė rankutes į Lilo.

- Taip... Tai Elisabeth šunelis. Jo vardas Lilo. Atvežėme tau jį, kad turėtum draugą... – Erikas kalbėjo labai mielai.

- Ačiū Elisabeth... – tarė ji ir Lilo atsigulė šalia jos kojyčių. Nusišypsojau.

- Erikai, greit tavo gimtadienis, gal Elisabeth ir tau padovanos šuniuką? – tarė Marija. Jos akytės blizgėjo. Tik tuo momentu suvokiau, kad Eriko gimtadienis taip pat rugpjūčio 29...

- Galbūt... – jis nusišypsojo pažvelgęs į mane. – O dabar miegok, gerai? Kai atsimerksi, aš būsiu čia ir mes puikiai praleisime dieną...

- Labanakt Erikai, labanakt Elisabeth.. – tarė Marija ir užmerkė akeles. Erikas pabučiavo jai į kaktą. Aš paglosčiau jos rankutę. Išėjome palikę Lilo pas ją.

- Skaudu... – tariau atsisėdusi į mašiną.

- Kaip nors turėsime tai ištverti...

- Taip ... – tariau.

- Elisabeth, aš kviečiu tave į savo gimtadienį...

- Erikai, aš tą dieną jau einu į kito draugo gimtadienį... – tariau. Jis nudelbė akis. – Bet gali ateiti ir tu... Bus dvigubas vakarėlis...

- Jie bus nieko prieš?

- Net neabejoju... – tariau, nors labai abejojau. Pradėjome važiuoti.

- Na, aš dar pažiūrėsiu... – tarė jis. Kai atvažiavome buvo jau tamsu. Sustojome prie mano buto. – Ačiū labai už viską...

- Nėr už ką... Jeigu kas, iškart skambink...

- Gerai. Iki pasimatymo....

- Iki. – apkabinau jį ir grįžau į butą. Berniukai jau buvo čia. Vos tik paskambinau į duris, jas atplėšė Lou.

- Jėzus, kur buvai Elisabeth ??! – sušuko jis. Niekad negirdėjau, kad jis taip rėktų. Susigūžiau.