Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 53

Jis nieko neatsakė, tik toliau šypsojosi. Man kuo toliau tuo labiau svaigo galva. Nusprendžiau paieškoti Tif ir John'o. Tačiau čia buvo tiek žmonių, kad jų rasti buvo neįmanoma. Išlindau iš minios ir prisėdau. Padėjau galvą sau ant rankų ir bandžiau giliai kvėpuoti. Bet man nepagerėjo. Šalia kažkas prisėdo. Išgirdau Ryan'o balsą.

- Kaip tu?

- Dink nuo manęs . – iškošiau pro dantis. Jis nusijuokė.

- Tu su manim taip nekalbėsi...

- Nešdinkis narkomane ! – užrėkiau. Jis atsistojo. Jau galvojau, kad nueis, bet jis griebė mane už rankos, uždengė burną, kad nerėkčiau ir išsivedė iš klubo. Spardžiaus kiek galėdama, tačiau tas nepadėjo. Išėjome į lauką ir jis mane paleido. Pradėjau bėgt, bet su tokiais aukštakulniais tai buvo sunku, tad jis greit mane pagavo ir bloškė ant žemės.

- O žiūriu mėgsti priešintis... – tarė jis nužvelgęs mane iš viršaus. Nebežinojau ką daryti. Svaigo galva. Neturėjau jėgų. Man galas, pagalvojau. Bet gal taip ir geriau... Nebeskaudinsiu nei Lou nei Harrio...

- Pasigailėk... – paskutinį kart jo paprašiau.

- Tau patiks... – tarė jis ir pasilenkė prie manęs. Aš to nenorėjau, buvo per daug šlykštu.

- Gelbėkit !!! Prašau !!! – pradėjau rėkti, bet jis man užkimšo burną. Ačiū dievui mane išgirdo... Pribėgo aukštas, tamsių plaukų vaikinas.

- Ką čia darai ? – paklausė jis Ryan'o.

- Nesikišk ne į savo reikalus ... – atsakė jis, net nepažvelgęs į vaikiną.

- Paleisk šią panelę, tuoj pat ! – buvo per tamsu, kad įžiūrėčiau vaikino veidą, jaučiau, jog tuoj neteksiu sąmonės.

- Neaiškink ką man su ja daryti ! – užriko Ryan. Mane ginantis vaikinas šiurkščiai patraukė Ryan nuo manęs.

- Aš paprašiau pakankamai gražiai, o dabar prašau palikti ją ramybėje. – tarė vaikinas. Ryan jau norėjo jam vožti, bet nespėjo, nes aukštasis vaikinas trenkė jam pirmas. Ryan susmuko nuo smūgio. Daugiau nieko nebemačiau, pati praradau sąmonę. Kai atsimerkiau, buvo jau šviesu, gulėjau nepažįstamoje vietoje. Pabandžiau atsikelti, bet galvą pervėrė nežmoniškas skausmas.

- Nesikelk Elisabeth ... – išgirdau vaikino balsą, jis sėdėjo šalia manęs. Pasisukau į jį ir sustingau.

- Erikai?

- Taip Lis... Kur bastaisi naktimis? Nejaugi tas naujas tavo čiuvas tavęs visai nesaugo? Ar bent jau tas garbanius, kuris žiūri į tave taip, kaip...

- Louis išvyko į koncertinį turą. – nutraukiau jį. Jis keistai nusišypsojo.

- Tai tu čia viena?

- Ne . – tariau vis dar gulėdama. – Damn, Harry... Jis tikriausiai nežmoniškai dėl manęs jaudinasi... Erikai, gal galėtum mane parvežti namo?

- Žinoma...

- Dėkui... Labai... Ir ačiū, kad mane apgynei nuo Ryan'o... Nesusižeidei?

- Nee... Gi aš moku muštis ... – Erikas nusijuokė.

- Gal galėčiau pasinaudoti tavo WC? – paklausiau.

- Jo, jis ten . – Erikas parodė kuria kryptimi man eiti. Atsistojau ir pasiėmiau rankinę. Nusiprausiau veidą, nusivaliau nubėgusį makiažą. Kai išėjau, Erikas sėdėjo ir laukė manęs prie išėjimo.

– Eime ! – tai taręs jis man padavė ranką. Neprieštaravau, nes pati laiptais nulipus nebūčiau.

- Naujas butas? – paklausiau, kol lipome laiptais.

- Na taip... Gi dabar gyvenu vienas... – nieko neatsakiau. Man buvo labai nemalonu. Kol važiavome, pažvelgiau į savo telefoną. Hmm.. 13 praleistų skambučiu... 3 nuo Tif, 10 nuo Harrio... Eh... Turėsiu aiškintis... Atvažiavome greitai. Erikas sustojo priešais Lou ir Hazzos butą.

- Tu neįsivaizduoji, kokia aš tau dėkinga... – tariau.

- Man nesunku Lis... Aš tavęs taip pasiilgau...

- Deja, tai nieko nekeičia Erikai...

- Deja... – atsakė jis, žvelgdamas savo rudomis akimis į mane. Aš irgi jo ilgėjausi. Netgi labai. Bet dabar nebesusigaudžiau savo jausmuose.

- Iki ... – tariau ir apkabinau jį. Jis apsivijo mane rankomis, bet nieko neatsakė. Taip kurį laiką sėdėjome. Tuomet išlipau iš Eriko mašinos ir nuėjau į butą. Vos vos nuėjau, nes man vis dar svaigo galva, o dar tie aukštakulniai... Paskambinau į duris, Nors bijojau prikelti Harry. Nepraėjo nei akimirka ir Harry jas atidarė.

- Lis?? – jis pažvelgė į mane. O dieve.... Harry?? Jis verkė???