Miglės ISTORIJA. Part 72

63 1 0
                                    

 Jis žiūrėjo į mane be jokios išraiškos veide. Tuomet bejausmiu balsu tarė.

- Kuom? – stebėjau kaip keičiasi jo veido išraiškos.

- Louis, tu tik neišsigąsk...

- Kuom? – jis pakartojo klausimą tvirčiau.

- Man nervinė anoreksija... – tariau su baime. Louis nurijo seiles. Mačiau, kaip pradeda blizgėti jo akys.

- Iš kur apie tai sužinojai? Ar tu įsitikinusi? Elisabeth, maldauju pasakyk, kad juokauji...

- Aš visiškai rimtai Lou... Kalbėjau apie tai su daktaru... Jis man tai ir diagnozavo.

- Ar gydaisi? – paklausė Lou atsiklaupęs prie mano kojų.

- Aš nežinau kaip... Louis... Aš taip atsiprašau... – paglosčiau jam plaukus.

- Kodėl man nesakei Lis???

- Aš nenorėjau jūsų nervint be reikalo...

- Be reikalo?? Tokia rimta liga, o tu bijai mus nervint??

- Atleisk...

- Liaukis po galais atsiprašinėti ! – jis suriko. Louis ant manęs dar niekada taip nerėkė. Daugiau nieko nesakiau. Tik po nosim sumurmėjau.

- Geriau jau mirčiau... Taip visiem būtų geriau... – tačiau Louis išgirdo.

- Ką pasakei? – be jokių emocijų paklausė jis. Tylėjau. Mačiau, jog Lou visas drebėjo. Ne iš pykčio. Tiesą sakant, net nežinau iš ko. Nusisukau nuo jo ir atsiguliau ant lovos. Akimirką buvo tylu. Mano skruostu nuriedėjo ašara. Jis manęs nekenčia... Mintyse vis sau kartojau. Tuomet pajutau, kaip Louis atsigulė už manęs. Savo pilvuku prisiglaudė man prie nugaros, veidą panėrė man į plaukus ir giliai įkvėpė. Viena ranka mane apkabino. – Atsiprašau... – tarė jis. Jo balsas drebėjo. Negalėjau dėl nieko ant jo pykt. Jis per daug tobulas...

- Tau nereikėjo to sužinoti... – tariau jausdama jo lėtą, trūkčiojantį kvėpavimą į mano kaklo odą.

- Elisabeth... Šiandien pat nuvešim tave į ligoninę ištirti...

- Bijau, kad jau per vėlu Lou... – pagalvojau, kad jau net vieno sumuštinio mano skrandis nebepriima. Tik kava ir cigaretės.

- Aš nenoriu tavęs prarasti... Aš bijau... Aš neištversiu to... – mano gerklėje susidarė gumulas, dar akimirka ir pradėsiu taip verkti, jog tai tikrai jį išgąsdins... Nurijau seiles. Apsiverčiau ant kito šono, kad gulėčiau veidu į jį. Nykščiu perbraukiau jo tobulas lūpas.

- Viskas bus gerai... – tariau, pati tuom nei kiek netikėdama.

- Prašau Lis... Nepalik manęs... Eleanor išėjimą ištvėriau, bet be tavęs... – jo balsas nutrūko.

- Ššš... – pasakiau ir pridėjau pirštą jam prie lūpų. Tada nušluosčiau jo akyse sužibusias ašaras. Prispaudžiau savo lūpas prie jo. Tuomet pabučiavau jo skruostą, kaklą, raktikaulį. Padėjau galvą ant pagalvės. Tuomet tiesiog žiūrėjom vienas kitam į akis. Išgirdau, kaip atsidarė buto durys.

- Mes grįžom ! – išgirdau Niall balsą. Greit su Lou šokom iš lovos ir nusivalėm ašaras. Tuomet abu giliai įkvėpėm ir nuėjom į svetainę. Nustebau pamačius Liam. Harry, Niall ir Zayn taip pat buvo čia. Liam nieko nelaukęs pribėgo prie manęs ir stipriai apkabino. Paglosčiau jam nugarą.

- Taip džiaugiuos, kad grįžau Elis... – tarė jis man į ausį.

- Man taip pat gera čia būti... – tariau.

- Atleisk, Danny negalėjo atvykti... Jai repeticija... – tarė Liam kai mane paleido.

- Nieko tokio ... – tariau.

- Ei, ar čia kas numirė? – paklausė Niall pažvelgęs į mano ir Lou veidus. Abu buvom labai liūdni, nors stengėmės to ir neparodyti. Zayn bakstelėjo alkūne Niall į šoną liepdamas jam užsičiaupti. Tada pažvelgiau į Harry. Jis šypsojosi. Turbūt galvoja, jog aš ir Lou pykstamės... TFU. Ką aš čia išsigalvoju. Harry tikrai nėra toks žmogus...

- Viskas gerai... – tariau ir šiaip ne taip nusišypsojau.

- Aš tik pagalvojau, gal norit šiandien nuvažiuoti pavalgyti į NANDOS... – nutęsė Niall. Giliai įkvėpiau ir pažvelgiau Lou. Maistas... Nekokia mintis. Bet Lou palinksėjo galvą ir tarė.

- Manau mums visiems neprošal būtų šiek tiek atsipūsti... – rodos vaikinai jam pritarė.

- Jėga ! – sušuko Niall ir šoko nuo sofos. Visi nusijuokėme.

- Galim važiuot ... – tarė Zayn. – Bet šiandien pasibaigė Perrie turas... – mačiau kaip sužibo jo akys tariant jos vardą.

- Na, tai galim paimti Perrie ir važiuoti pavalgyti... – pasiūlė Liam. Visi jam pritarėme. Sėdome į Harrio Range roverį ir nuvykom pasiimti Perrie.

Louis ir Elisabeth istorijaWo Geschichten leben. Entdecke jetzt