Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 78.

Žinoma, kaip visad, visų pirma mums išėjus visų žvilgsniai nukrypo į mus. Man nespėjus susigaudyti, atsidūriau Liam glėbyje.

- Nesitikėjau tokios dovanos. – tarė jis, spausdamas mane taip, kad vos galėjau kvėpuoti.

- Nu jau nu jau, žiūrėk, kad galvos nuo mano balso nepradėtų skaudėt... – tariau ir jis mane paleido.

- Nejuokauk... – tarė Liam nusišypsojęs pačia nuoširdžiausia šypsena pasaulyje. Pažvelgiau į Zayn.

- Nemaniau, kad tu rimtai tai padarysi. – tariau rimtai pažvelgusi į jį. Jis apgailestaujančiai nusišypsojo. Tuomet pasigirdo ir jo daina. Prisiminiau dieną, kai su Zayn jas įrašinėjom. Tuomet viskas buvo kitaip. Visas buvo gerai. Su Lou elgėmės kvailai ir neapgalvotai. Apsižvalgiau, Louis'o čia nebuvo.

- Lis, ar kas nutiko su Lou? – Niall atrodė susirūpinęs.

- Nesigadinkite sau nuotaikos. Švęskite. – tariau ir nusišypsojau. Harry suspaudė mano ranką. Ant Danielle's piršto dar nebuvo žiedo, reiškias, Liam jai dar nepasipiršo. Galbūt tai neįvyks prie visų? Galbūt, jie bus vieni kai tai įvyks. Būčiau dėkinga jiems už tai. Šiaip ar taip nesiruošiau rizikuoti, jei vis dėlto jie nuspręstų tai padaryti prie visų. Paleidau Harrio ranką ir grįžau į namo vidų, kol baigė skambėti Zayn daina. Kita daina buvo Harrio. Tačiau ar name ar lauke aš ją puikiai girdėjau. Grįžau į kambarį ir į lagaminą pradėjau krautis daiktus. Juokinga, juk net neturiu kur eiti. Grįšiu į Londoną ir kas tada? Jokio darbo, stogo virš galvos, nieko. Bet likti negaliu. Išgirdau beldimą į duris. Eh, Harry vėl negali manęs palikti vienos. – Užeikit.

- Elisabeth, mums reikia rimtai pakalbėti. – išgirdau Paul balsą ir visa nutirpau. Buvau visai pamiršus, jog jis čia. Visai jo nemačiau.

- Gerai... – tariau. Mano balsas drebėjo. Jis įėjo ir uždarė duris.

- Elisabeth, kas vyksta?

- Nieko. – tariau lyg niekur nieko.

- Na, manau, jeigu nieko nebūtų atsitikę, tu dabar nesikrautum lagamino, Louis nebūtų kažkur dingęs, o Harry nesėdėtų prie baseino raudonom akim. – atsidusau. Ko jau ko, bet Paul neapgausiu.

- Susipykau su Louis.

- Na, jūs pastaruoju metu dažnai pykstatės, gi susitaikysit.

- Nemanau, kad šį kart bus tas pats.

- Klausyk, žinau, jog iš pradžių nepritariau jūsų su Louis draugystei. Maniau, jog tu eilinė mergina ieškanti naudos. Bet nuomonę pakeičiau ir dabar suprantu, jog Louis geresnės panelės nebesugebės susirasti.

- Paul, nežinau kiek jūs susijęs su berniukų vadyba, bet galvojau, jog jūs ten pagrindinis.

- Ką turi omenyje? Ar visi jūsų pykčiai dėl vadybos? – Paul regis nieko nesuprato.

- Pagalvokite pats Paul. Louis vėl su Eleanor, vien dėl to, kad susidarytų koks nors skandalas ir visi apie tai kalbėtų. O kaip jaustis man?

- Na taip, grupės populiarumas blėsta, bet nemaniau, kad vadyba sugalvos tokią nesąmonę. Aš su jais pakalbėsiu.

- Nereikia Paul. – tariau. -  Svarbu ne tai ką sugalvojo vadyba, o tai, kad Louis ant to pasirašė. Aš nemaniau, jog jis taip padarys...

- O kas su Harriu? Kodėl jis pastoviai, toks... Keistas? – damn,gi Paul nieko nežino.

- Nežinau... – bandžiau viską nuleisti juokais.

- Man gali nemeluot, permatau juos visus kiaurai.

- Na... Jis... Nežinau. – nenorėjau Paul pasakot apie viską kas vyksta su Harriu.

- Supratau, nenori apie tai kalbėtis... Na, aš pats su juo pakalbėsiu. – Paul atidarė duris ir jau ruošėsi išeit.

- Paul!

- Taip??

- Gal galėtumėte rytoj mane nuvežti iki oro uosto? – paprašiau užsegus lagaminą.

- Kaip suprast? Elisabeth, tu rimtai išvažiuosi?

- Taip. Bet, klausykit, prašau jūsų nieko nesakykit berniukams. Niekam, o ypač Harriui ir Louis'ui. Ir žinoma Niall'ui.

- Taip, Niall neištvers to... – susimastęs tarė Paul.

- Ištvers. Tai ar galėsit? – pažvelgiau į jį maldaujamu žvilgsniu.

- Gerai. 7h ryto ateik į automobilių aikštelę.

- Dėkinga.- tariau ir Paul išėjo.