Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 93.

Jis neapsakomai blizgėjo... Tas nemenko dydžio deimančiukas labai tiko Daniellei. Niekad nebuvau iš tų panelių, kurios tik ir svajoja įlįsti į baltą suknelę ir žengti prie altoriaus, link savo svajonių vyro. Bet dabar. Dabar aš tikrai pavydėjau Daniellei. Žinoma, baltu pavydu. Noriu, jog ji su Liam būtų laimingi. O dabar jų gyvenimas tiesiog tobulas.

- Sveikinu... – tariau šyptelėjus, kai tuo momentu mano viduje kažkas spurdėjo.

- Dėkoju, Elisabeth. – Danielle buvo laimingiausia mergina pasaulyje. Aš tai žinojau.

- Kada vestuvės?

- Planuojame prieš vaikelio gimimą. Bet nenoriu prie altoriaus eiti su išsipūtusiu pilvu. – ji nusijuokė.

- Tai tuomet greitai... – tariau.

- 5 mėnesių bėgyje...

- Aš taip dėl jūsų džiaugiuosi. – tariau apžiūrinėdama jos žiedą. Danny akys spindėjo.

- Bet neatrodai labai linksma... – ji perbraukė pirštų galiukais man per skruostą. Iš kur ta ašara?? Net pati nepajaučiau, kaip ji išriedėjo.

- Atleisk... Tiesiog. Aš taip nuo visko pavargau.

- Elis, kas vyksta? – Danielle buvo susirūpinusi.

- Aš nežinau. Louis, Harry, Justin... Visi jie man neduoda ramybės. Neišlenda man iš galvos.

- Ir ką gi tu galvoji daryti?

- Aš norėjau išeiti. Jau buvau pabėgus. Norėjau nebegrįžti. Bet kaip debilė paskambinau Justinui. O jis žinoma pranešė Harriui. Jis su Louis mane susirado. Ir štai vėl viskas iš naujo.

- Na, tuomet Justinas tikrai labai sąžiningas vaikinas.

- Bet aš juo taip pasitikėjau, o jis išplepėjo...

- Reiškias tu jam rūpi. Jis norėjo tau tik gero, patikėk manim.

- Galbūt. Bet rodos nieks nesusitvarkė. – tariau  sunkiai atsidususi.

- O ką Harry? Louis?

- Su Louis nutarėm pailsėti vienas nuo kito.

- Tai net nekalbat? – Dani išplėtė akis.

- Na, tiesa pasakius... – nutilau. Nejaugi rimtai norėjau pasakyti jai, ką šiandien veikėm su Louis? Nuraudau.

- Kas?

- Mes šiandien... Na žinai... – liežuvis neapsivertė to pasakyti.

- Nu Lis! Sakyk. Aš per kvaila suprasti tavo užuomenas.

- Fiti miti...

- Jūs mylėjotės iškart po išsiskyrimo !? – Dani išsišiepė.

- Na, mes laužom standartus. – vis dar buvau išraudus.

- Pavarot jūs. O Harry? Kiek žinau tu jam patinki.

- Harry... Su juo sunku. Pastoviai lenda...

- Jis visąlaik toks. Bet tau tai patinka? – nutelbiau akis. Dani bakstelėjo alkūne man į šoną. – Nu gi nemeluoook.

- O kas iš to?

- Tu tik atsakyk, ar patinka??

- Na taip... Man jis patinka jau daug metų.

- Tai griebk jį !

- Kąą? Kaip Louis? Ne ne ne...

- Patikėk, Louis pažįstu labai ilgai. Jis nepražus. Tas pats buvo su Eleanor. Jis moka tai išgyvent. Jis moka laukti. Pabandyk ką nors su Harriu....

- Ei, kieno tu pusėje?? – paklausiau nervingai nusijuokusi.

- Niekieno. Tiesiog noriu, jog išbandytum viską, kol nevėlu.

- Aš negaliu taip pasielgti su Louis. O jau išbandžiau viską... - tai tarusi pasigailėjau. Danny pakėlė antakius.

- Ir kaip tas mūsų Harry lovoje? - akimirkai sustingau prisiminus tą neapsakomai malonią naktį su juo.

- Buvo.... gerai... - tariau susigėdusi. - Bet man labai gėda prieš Lou.

-O tu su juo pakalbėk apie tai. Žinau, kad jis supratingas vyras. Jei jis tave myli, jis leis tau išbandyti viską. – tuo momentu iš buto išėjo Zayn, Liam ir Paul. Jie atrodė labai rimti, o tai nebuvo įprastas  vaizdas. Visi nieko netarę susėdo į automobilį. Mes su Danielle susižvalgėme. Ji suraukė antakius. Paul papypsino ir Dani apkabinus mane įsėdo į automobilį. Jie nuvažiavo. Nieko nesupratau. Mane kankino bloga nuojauta. Grįžus į butą buvo tylu. Nusiaviau batus ir nuėjau į svetainę. Čia sėdėjo Lou ir Hazza. Jie susimąstę tylėjo.

- Kas vyksta? – paklausiau pirma pažvelgus į Louis, poto permečiau žvilgsnį link Harrio.

- Nieko rimto. – tarė Louis, bet jo balsas virpėjo.

- Galit net nebandyt meluoti.

- Nieks nieko nemeluoja.

- Ką sakė Paul? – paklausiau žvelgdama į Harry, nes iš Louis nieko nepešiau. Jis nusisuko nuo mano žvilgsnio. Kuo toliau, tuo labiau man buvo bloga.