Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 86.

* ĮVYKIAI ELISABETH AKIMIS

- Klausyk, padarom taip. Turi kiek nors pinigų? – tarė Justinas į ragelį,  kai paaiškinau jam situaciją.

- Taip, bet labai nedaug...

- Susistabdyk taxi ir atvažiuok iki mano studijos, gerai? Tuomet nutarsim ką daryti.

- Ačiū tau... – padėkojau ir padėjau ragelį. – Taxi ! – sušukau.

* ĮVYKIAI HARRY AKIMIS

Pagaliau nusileidome. Kol Louis kalbėjo su pilotu, man paskambino Niall. Paėjau toliau ir atsiliepiau.

- Klausyk, nenoriu visko aiškinti...

- Man skambino Justinas. – tarė Niall.

- Ir???

- Jam skambino Lis. Ji nuvažiavo pas jį į studiją. Justinas liepė pranešti tau, kad kuo greičiau atvyktum.

- Gerai, važiuoju. – tariau ir padėjau ragelį. Reikia atsikratyti Louis'o ir nusigauti į studiją greičiau už Lis...

- Kas skambino? – paklausė Lou smalsiai žiūrėdamas į mane.

- Am. Nesvarbu. – nežinojau ką atsakyti.

- Kur važiuojam jos ieškoti?

- Manau, mums reikia išsiskirstyt. Tu nuvažiuok pažiūrėt į butą, gal ji nuvažiavo susirinkti likusių daiktų... Am, aš kur kitur nulėksiu. – tariau ir mestelėjau Louis'ui vienus mašinos raktelius. Regis Lou nieko neįtarė. Mano laimei, važiuojant žvėrišku greičiu, atsidūriau Justino studijoj jau po 15 minučių, čia Elisabeth dar nebuvo. Justinas laukė kieme.

- Sveikas... Žinau, kad ji manęs už tai nekęs visą gyvenimą... – tarė JB.

- Tu net neįsivaizduoji, koks aš tau dėkingas... – tariau įėjęs į vidų.

* ĮVYKIAI LOUIS AKIMIS

Ne, jos čia tikrai nebuvo, pagalvojau atidaręs mūsų kambario duris. Čia viskas buvo tvarkinga. Įdomu, kur nuvažiavo Harry... Tebūnie, biškį palauksiu čia, galbūt ji dar ateis. Tuo metu, prisiminiau Elisabeth prisiminimų dėžutę. Taip taip, žinau, aš neturiu teisės jos liesti, bet nesusilaikiau. Ištraukiau tą, pakankamai didelę, dekupažuotą prisiminimų dėžutę iš po lovos. Atidaręs ją, pamačiau daugybę nuotraukų, iškarpų, apyrankių ir taip toliau. Erikas ir Lis, Erikas ir Lis, foto iš Italijos ... Ant dugno buvo senos iškarpos. Harry, Harry, Harry, Zayn, aš... Hm, sakyčiau daug Harrio. Aš ir Eleanor?? Kam ji saugo mūsų su ja nuotraukas? Turbūt pamačius, kad rausiuosi po jos daiktus ji pasiustų. Viską gražiai sudėjau atgal ir pakišau po lova. Galvą padėjau ant jos pagalvės, kuri vis dar kvepėjo Lis kvepalais...

* ĮVYKIAI ELISABETH AKIMIS

Už pusvalandžio jau buvau prie Justino studijos durų. Čia stovėjo pilna mašinų, o aš, nevykėlė laiptais bandžiau užtempti lagaminą į viršų. Šiaip ne taip man pavyko. Atidariau duris ir įėjau.

- Justin?

- O, jau atvykai... – tarė jis šiek tiek susinervinęs.

- Klausyk, aš tikrai labai atsiprašau, kad prašau tavęs pagal...

- Lis, tik nepasiusk... – išgirdau pažįstamą balsą. Pakėliau akis. Mano žvilgsnis lakstė tai prie Justino tai prie Harrio. Nieko nesupratau. Kai jis po velniais sugebėjo čia atsidurti ankščiau už mane?? Ir išvis, kodėl jis čia??

- Ką tu čia darai? – lėtai paklausiau žvelgdama į Hazza wtf žvilgsniu.

- Tu tiesiog pasielgei neapgalvotai, Lis...  – tarė jis artėdamas link manęs.

- O tu nepamąstei, jog aš kaip tik, viską kuo puikiausiai apgalvojau??

- Nagi, liaukis. Kur tu eisi, Lis? Ką planuoji toliau veikti? – nesupratau Harrio tono.  Jis buvo lyg pašaipus, lyg maldaujantis.

- O tu manai, kad aš taip smarkiai esu priklausoma nuo jūsų? – suprunkščiau.

- Tu neturi pinigų, darbo, net stogo virš galvos.

- O čia tai jau tikrai ne tavo reikalas. Tau tai mažiausiai turėtų rūpėti. – atkirtau.

- Bet man rūpi. Labai stipriai rūpi. Štai kodėl palikau Louis bute, nes žinojau, kad pamačiusi jį tu nieko nepasakius išeisi.

- Nuo kada jautiesi toks ypatingas Harry? Tai buvo tik viena naktis... Nejaugi manai, kad Louis man visiškai neberūpi? – Justinas tiesiog stovėjo šone, manau jam buvo nemalonu.

- Reikia tiesiog man, tau ir Lou ramiai susėsti ir pakalbėti.

- Apie ką?? – pradėjau nebesitvardyti.

- Apie tai su kuo tau geriau likt. – to jau buvo per daug. Harry įsijautė. Pažvelgiau į Justiną.

- O aš tavimi pasitikėjau... – tai tarusi nusisukau ir išlėkiau pro duris. Kaip aš nuo viso šito pavargau. Norėjau nuo to pabėgti, bet viską atsitempiau paskui.

- Ei, Lis, nekaltink Justino... – sušuko Harry, kol  leidausi laiptais žemyn. Jis mane griebė už riešo. Atsisukus beviltiškai stūmiau jį. Buvau visai be jėgų.

- Aš tiesiog bijau ! Man viskas įgriso, aš pavargau ! – rėkiau, kol kvaišos ašaros riedėjo mano skruostais. Taip, išsiliejau kaip mažas vaikas.

- Žinau Elisabeth. Patikėk, pavargome mes visi. Bet tiesiog reikia viską ramiai išsiaiškinti... Prašau, neverk... – Harry atrėmė visus beviltiškai silpnus mano smūgius.

- Kas dabar bus... – sušnabždėjau pati sau.

- Klausyk, Lisut... Važiuojam į butą, ten bus Lou. Visi ramiai pakalbėsim ir išsiaiškinsim.- vos išgirdus Louis vardą mane kažkas persmelkė.

- Aš... Aš nežinau... – Harry dideliais savo delnais suėmė mano veidą ir privertė mane pažvelgti į jo akis.

- Pasitikėk manimi. Bent vieną kartą. – patraukiau jo rankas sau nuo veido ir giliai įkvėpiau.

- Bet jei nieko nesigaus, aš išvažiuosiu. – šįkart tariau tvirtai. Mačiau, kad Harry susinervino.

- Tebūnie. – tai taręs jis nuvilko mano lagaminą į mašiną. Užlipau laiptais pakalbėti su Justinu.

- Elisabeth, aš tikrai atsiprašau, jei tave nuvyliau.- Justinas savo rudom akim žvelgė į mane.

- Nuvylei. Justinai, aš tavim pasitikėjau...

- Žinau, bet pamatysi, taip bus geriau. Juk mes vis dar draugai? – atsidusau. Ant ko jau ko, bet ant šito žmogaus pykti negaliu.

- Taip. – tariau. Pagaliau Justinas šyptelėjo. – Viso gero...

- Tik nepabėk, gerai?

- Nieko neprižadu. – tariau uždarydama duris.