Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 1.

Mes su merginom tiesiog sėdėjome užkulisiuose. Salėje vis dar girdėjosi fanių klykavimai. Perrie su Dani karts nuo karto persimesdavo keliais žodžiais. Kelis kartus Dani paklausė ar gerai jaučiuosi. Atsakydavau teigiamai, tačiau manau visos suprato, jog tai netiesa. Sėdėjau ten balta it popierius. Tai buvo paprasčiausia patalpa su sofa. Ir daugiau nieko. Tuščia. Tuščia taip kaip ir dabar mano viduje. Spoksojau kiaurai tas rusvas sienas ir laukiau. Man tas laukimo laikas prilygo amžinybei. Galų gale tas tvirtas vyrukas prie durų labiau prispaudė sau ausinę prie ausies, kad išgirstų ką jam sako. Pažvelgęs į mus jis linktelėjo galvą leisdamas mums įeiti į tą kambarį, kur pirmai mūsų neįleido. Jis mums atidarė duris ir mes nedrąsiai įėjom. Zayn, Louis ir Liam sėdėjo ant sofos nunarinę galvas. Kai užsidarė durys, jie pakėlė akis į mumis. Jų buvo raudonos. Harry verkė padėjęs galvą Niall ant peties. Vaikinukai atsistojo. Dani puolė Liam į glėbį, Perrie Zayn'ui. Niall atsitraukė nuo Harrio paplekšnojęs jam per petį ir apkabino Niną. O aš likau stovėti sustingus, nežinodama ką daryti. Harry stovėjo visas susinervinęs, o Louis laukė atsistojęs ir žvelgdamas į mane. Žengiau kelis žingsnius link jų ir apkabinau abu vienu kartu. Manau, taip buvo sąžiningiausia. Bet jie abu tiesiog sustingę stovėjo nejudėdami. Atsitraukiau ir pažvelgiau Lou į akis.

- Kodėl? – paklausiau ir nustebau kaip klaikiai nuskambėjo mano prikimęs balsas.

- Tai buvo mūsų bendras sprendimas... – tarė Lou. Mačiau kaip jam skaudu ir tai mane žudė. Jau net nekalbu apie Harrio ašaras.

- Maldauju, pasakykit, jog aš čia niekuo dėta... – tariau užsimerkus. Jis nutilo. Kodėl jis po velnių tyli?? – Netylėkit...

- Elisabeth, tu nekalta dėl šito... – išgirdau Zayn balsą už savęs. Pasisukau į jį. – Mes visi norėjome daugiau asmeninio gyvenimo. Liam kuria šeimą su Danielle, aš noriu daugiau laiko praleist su Perrie. Net neabejoju, jog Harry ir Louis nori pagaliau ramiai išsiaiškinti visus santykius...

- Bet visi galvoja, kad tai įvyko dėl manęs...

- Koks skirtumas, ką galvoja kiti? – paklausė Louis.

- Aš vis dar negaliu patikėt, jog viskas baigta... – tariau. Aš taip stengiausi neapsiverkt, bet tas gumulas gerklėje labai trukdė.

- Aš irgi.... – tarė Harry šluostydamasis ašaras. 

- Ak Harry.... – tariau ir stipriai stipriai apkabinau jį. Pajutau kaip jo rankos apjuosia mane.  – Būk geras, neverk... – paprašiau glostydama jo nugarą.

- Aš tiesiog negaliu patikėti, kad viskas pasibaigė. – sušnabždėjo jis prikimusiu balsu.

- Ne tau vienam sunku. – tarė suirzęs Lou.

- Louis nepradėk. – liepiau jam atsitraukusi nuo Harrio.

- Tai, kad jis apsiverkė, tai nereiškia, jog jam dėl to liūdna labiausiai.

- Aš irgi verkiau. – tarė Niall apsikabinęs Niną per petį. Jie tiko vienas kitam. Niall atrodė laimingas su ja, o tai svarbiausia.

- Verkėme visi. – tarė Liam.

- Joms nebūtina žinoti, kad mes žliumbėm kaip maži vaikai. – išrėžė Louis. Man nepatiko jo balso tonas.

- Nuo kada tu to gėdiesi?  - paklausė Harry.

- Aš nesigėdiju, tiesiog sakau, kad joms nebūtina žinoti.

- Nagi, nesipykit bent dabar... Dabar turėtumėt elgtis kaip broliai. – tariau susinervinusi.

- Elisabeth teisi. – pritarė Zayn. – Dėkingu žvilgsniu pažvelgiau į jį.

- Šiaip ar taip dabar važiuojame į after party, jei dar nepamiršote... – tarė Perrie. Apie tai girdėjau pirmą kartą.

- Gerai, važiuojam. – tarė Louis ir visi nuėjome link automobilių. Po 5 minučių sužinojau, jog vykstame į kažkokį naktinį klubą. Ką gi, visi prisilaks... Turiu blogą nuojautą, kuri manęs niekada nepagauna.