Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 25.

Gydytojas rankose laikė keletą lapų ir juos vartė.

- Sakykit viską tiesiai šviesiai. – tarė neapsikentęs Lou.

- Tyrimai geri ar blogi? – paklausiau dar puoselėdama viltį. Tačiau Dan tik pakraipė galvą į šonus.

- Deja, nuogąstavimai pasitvirtino. Kadangi dar tik pirmasis nėštumo mėnuo, negalime pasakyti tikslios diagnozės, bet mažylio vystymasis sutrikęs. Tai prognozuoja rimtas ligas į ateitį, kūdikio neišnešiojimą ar net.. – daktaras trumpam nutilo. – mirtį. – Abu su Lou sėdėjome tylėdami, visiškai be žado. Tiesiog nulis emocijų. Tylėjome.

- Ar galime ką nors padaryti? Pakeisti? – Louis'o balsas žiauriai drebėjo.

- Elisabeth... Dar turi šiek tiek laiko pagalvoti apie abortą. – Dan kreipėsi į mane. Šie žodžiai mane sužlugdė. Visiškai.

- Ne. Aš jau praradau vieną vaikelį, bet šito – nepaleisiu. Man nesvarbu kiek ir ko reiks dėl to iškentėt, aš gimdysiu ir rūpinsiuos vaikeliu. – tik tiek sugebėjau ištart, tuomet atsiprašiau. – man reikia gryno oro.

- Aš tave palydėsiu. – tai taręs Lou padėjo man atsistoti.

- Suprantama... Reikės aptarti gimdymą ir jo komplikacijas bei gydymus. – tarė daktaras prieš Louis atidarant duris.  Linktelėjau galvą. – Louis, Elisabeth, dar yra maža galimybė, jog viskas pasikeis. Nepraraskit tos vilties. – nebegalėjau to klausyti, išėjau pro atvertas duris link lauko, nes nebegalėjau. Nebegalėjau pakelti tokių žodžių. Norėjau nuo to pabėgti. Louis greit žingsniu ėjo šalia, stipriai laikydamas mane už alkūnės.

- Lis, neskubėk. Viskas gerai, nurimk. – staigiai pasisukau į Lou, nuo šio judesio kiek susvyravau.

- Gerai?? Lou, gerai? – nebesusitvardžiau. – Ar bent jauti ką kalbi? Nieks niekada nebebus gerai. Turbūt niekad ir nebuvo!

- Nusiramink, pakenksi ne tik sau, bet ir vaikeliui. – jis stengėsi išlikti ramus. Giliai įkvėpiau. Ašaros jau tekėjo skruostais.

- Louis, ar aš ant tiek bloga? Ką aš tokio padariau, kad mane tai baudžia? – kuo toliau, tuo beviltiškiau skambėjo mano balsas.

- Nežinau. – palinksėjau galva. Nežinau. Pats paprasčiausias atsakymas.

- Žinai Lou, aš irgi nebežinau. Atrodo jau viskas susitvarkė, o dabar vėl. Kas kartą tai smogia vis stipriau.  – nutilau. Louis tiesiog stovėjo ir tuščiu žvilgsniu vėrė mane kiaurai.

- Elisabeth... O gal nelemta? – dar vienas smūgis. Palto rankovių galais nusivalau ašaras.

- Ką turi omenyje?

- Gal abortas būtų teisingas sprendimas? – negalėjau patikėti tuo ką girdžiu. Jis visuomet svajojo apie vaikutį, o dabar jį siūlo nužudyti??

- K-ką? – per daug smūgių vienai dienai. Aš šito neatlaikysiu.

- Tiesiog gal taip būtų geriau? – Louis kalbėjo apie mūsų vaiką, kaip apie kokį nors nebereikalingą, pasenusį daiktą.

- Negaliu patikėti, Lou... Jau pamiršai kaip buvo skaudu kai mes praradome pirmąjį vaikelį?

- Ar vaikas tikrai mano? – čia jau buvo koziris iš Louis'o pusės. Negalėjau patikėti jo žodžiais. Bet akimirkai sustingau ir susivokiau. Mes su Harriu nesisaugojome... Galbūt vaikelis ne Lou, o Harrio....

- O gal mums išvis nelemta buvo susitikt. – tai tarusi nusisukau ir nulipau lauko laiptais kišenėje ieškodama mobilaus telefono.

- Lis! – išgirdau Louis balsą už savęs, bet ignoravau. Suradau Niall numerį ir paspaudžiau skambinimo mygtuką.

- Klausau? – išgirdau Ninos balsą.

- Pakviesk Niall.

- Jo nėra. – tuomet ji numetė ragelį. Beliko rinkti Harry numerį. Su Louis dabar būti negalėjau. Viena – tuo labiau. Niall'erio nėra. Haz pakėlė ragelį po pirmo pyptelėjimo.

- Klausau? – išgirdau prikimusį jo balsą.

- Haz, ar gali atvažiuoti prie klinikų kur dirba gydytojas Dan? – stengiaus nuryti gumulą gerklėje.

- Kas atsitiko? – Harry balse buvo justi susirūpinimas.

- Tiesiog atvažiuok... Labai prašau.

- Atvažiuoju. O kur Louis? – girdėjau kaip Harry trenkė durimis.

- Mes susipykom.

- Jis lavonas. – tai taręs Haz numetė ragelį.