Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 30

Atsikėliau savo kambaryje. Nu čia dabar???, pagalvojau... Nejaugi Louis mane parnešė? Juk sveriu mažiausiai 6 tonas... Na nesvarbu, ridenuosi iš lovos. Ačiū dievui, bent jau esu apsirengusi tą patį ką vilkėjau paplūdimyje. Nusiprausiau ir užsimečiau paprastus languotus marškinukus ir džinsus. Susipyniau kasytę ir nusivilkau į virtuvę. Čia sedėjo tik Harry su Louis. Kai įėjau abu pakėlė į mane akis ir pažiūrėjo tuo pačiu žvilgsniu. Hmm, keista...

- Labas rytas !! – tariau ir užsikaičiau virduliuką. Kur visi?

- Sveika... – tarė Harry.

- Labuka. Išvažiavo... – atsakė Louis. Sustingau.

- Kelintadienis šiandien ?? – paklausiau. Louis suraukė antakius.

- Antradienis ... – atsakė pažiūrėjęs į ant sienos kabantį kalendorių. Pažvelgiau į juos abu peršikusiu žvilgsniu. – Mažute? Kas nutiko? – paklausė Lou. Pamačiau, kad Hazza ant rankos turi laikrodį, griebiau už jos, jis rodė be 15 devynias. Pradėjau panikuoti.

- OMG OMG OMG.... – nesitvardžiau ir nubėgau į savo kambarį. Griebiau tašę ir pradėjau ten grūst daiktus.

- Lis??? Eiii? Kas vyksta?? – Louis nerimo.

- Pamiršau, kad turiu tokį dalyką kaip DARBAS !!! Nebuvau nei penktadienį, nei vakar... OMG, bosas mane nudės...

- Nurimk... – tarė Lou. Tuo momentu į kambarį įėjo Harry.

- Turiu lygiai 15 minučių nusigauti iki darbo, gal galit pavežti? – paprašiau.

- Žinoma ! –tarė Harry ir iš kišenės išsitraukė range rover raktelius.

- Dėkui labai ! Lou, važiuosi? – paklausiau.

- Ne, aš tave geriau pasiimsiu, tegu Harry nuveža. Kelinta tau baigiasi darbas?

- Šeštą lyg... Na baigsis, jei manęs neatleis... – tariau.

- Gerai, lėkit, aš būsiu šeštą...

- Iki ! – tariau ir pabučiavau jį. Griebiau tašę ir su Harriu nulėkėm į mašiną. Jis atvežė mane per 10 minučių, lėkdamas nežmonišku greičiu. Sustojo prie pat mano darbo durų.

- Dėkui tau labai ! – tariau darydama dureles.

- Palauk ! – tarė Harry. Pažvelgiau į jį. – Paslauga už paslaugą ... – tai taręs jis parodė sau į žandą. Pažvelgiau į jį kaip debilė. Kadangi labai skubėjau, greit pakštelėjau jam į skruostą, jis nusišypsojo. Daugiau į jį nepažvelgiau, užtrenkiau mašinos dureles ir nubėgau į pastatą. Ačiū dievui nevėlavau. Šiek tiek buvau aprėkta boso, bet jis manęs neatleido. Darbe sutikau savo gerą draugę Tiffany. Ji visą gyvenimą gyveno Londone, buvo šiek tiek kvailoka, bet graži. Neilgi šviesūs plaukai, geras sudėjimas.. Dažnai nešiojo akinius... Jų turėjo belenkiek, o šiandien buvo su nerdais. Kai atėjau į biurą ji į mane kreivai pažiūrėjo.

- Sveika ! – tariau ir išsidrėbiau kėdėje.

- Ooo, kas gi čia nutarė pasirodyti? Argi ne Elisabeth?

- Atleisk, kad buvau truputį dingus... – tariau.

- Truputį? Žmogau, atrodė, kad išnykai nuo žemės paviršiaus... Darbe nebuvai dvi dienas, tavo Erikas man neduoda ramybės... – sustingau.

- Kas su Eriku??? – paklausiau.

- Jis gi tavo vaikinas, tu turėtum žinoti... Na, bet jis pastoviai man skambina, klausia apie tave, net buvo vieną kart atėjęs pas mane į butą... Kas ten tarp jūsų vyksta???

- Išsiskyrėm... Na, o tu gi žinai Eriką... Jo toks bjaurus būdas...

- IŠSISKYRĖT? – Tiffany išplėtė akis.

- Taip... Išsikrauščiau...

- O TU DIEVE... Kaip jis tave išleido? Kur dabar gyveni? Dėl ko susipykot? – ji mane užvertė klausimais. Tačiau nežinojau kiek daug jai galiu pasakoti...

- Neišleido... – nenorėjau sakyt, kad Erikas man trenkė, tad šią dalį praleidau. – Išsikrausčiau pas naują draugą...

- Oooo... Kas jis???

- Nesvarbu... – tariau.

- Lis !! Gi aš tavo draugė !!!

- Kadanors supažindinsiu... – tariau.

- Nu čia tai pavarei ... Eriką per bortą permetei....

- Ne ... Na nesvarbu, metas dirbti ! – tariau, kad tik daugiau nebereiktų apie tai kalbėti. Tif irgi nutilo. Pagaliau atėjo šešta valanda... Velniškai pavargau. Atsisveikinau su Tiffany ir išlėkiau laukan. Apsižvalgiau. Louis'o dar nebuvo. JĖGA, pamaniau ir greit išsitraukiau cigaretes. Užsirūkiau ir iš lėto nuėmiau nervus. Pamačiau iš tolo atvažiuojančią Harrio mašiną, greit mečiau ir sutrypiau cigaretę. Už vairo sėdėjo Louis. Įšokau į mašiną.

- Na, kaip sekėsi? – paklausė jis.

- Ačiū dievui manęs neatleido... Šiaip viskas gerai, bet sužinojau, kad Erikas neduoda dėl manęs ramybės mano draugei...

- Debilas...

- Nereikia Lou... - paprašiau, tuomet pažvelgiau į kelią. Mes važiavom ne į Louis butą... Suraukiau antakius ir pažvelgiau į Louis.

- Kas? – paklausė jis, o šypsena buvo nuo ausies iki ausies.

- Kur važiuojam? – paklausiau.

- Turiu tau staigmeną... - pasakė jis ir pasuko į nuošalų keliuką Londono pakraštį.