Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 2. Part 1

Ilgą laiką buvo tamsu. Nieko. Nei šviesos, nei garsų. Viskas juoda. Nieko ir nejaučiau. Nei skausmo nei alkio. Ar aš miriau? Ar rimtai pomirtinis gyvenimas toks nuobodus? Ir tada aš atsimerkiau. Į akis švietė ryški balta šviesa, tad vėl staigiai užsimerkiau.

- Ji bunda... – išgirdau kažkieno balsą netoli savęs.

- Rimtai? Eik pakviesk gydytoją !  - pasigirdo kitas balsas. Kažkas atidarė duris ir išėjo. Tuomet pajutau savo ranką kažkieno delne.

- Elisabeth... Mažute? Kaip tu? – išgirdau keistai skambantį balsą. Jis buvo lyg vaikiškas, lyg erzinantis, bet kartu toks švelnus ir rūpestingas. Vėl pabandžiau atsimerkti. Eh, prakeikta šviesa... Mano akys jai per jautrios.

- Užtrauk užuolaidas. – išgirdau žemesnį, kiek prikimusį balsą. Pagaliau atsimerkiau. Šviesa nebebuvo tokia ryški. Prieš mano akis baltos lubos.

- Ačiū dievui Lis, pabudai.... – vėl tas pats švelnus balsas. Pasisukau jo link. Į mane žvelgė mėlynos akys. Suraukiau antakius. Tuomet pažvelgiau į viršų. Už jo stovėjo dar keli žmonės. Vaikinas garbanotais plaukais ir šviesiaplaukis.

- Kas jūs? – paklausiau nieko nesuprasdama. Jie visi kaip vienas suraukė savo antakius.

- Am... Lis? Aš Niall... – tarė šviesiaplaukis mėlynakis. Jo akcentas buvo labai keistas. – Čia Harry ... – jis parodė į vaikiną šalia savęs.

- Elisabeth, čia juk aš Louis... Nejaugi, nepameni manęs? – tarė vaikinas arčiausiai manęs, jis ir laikė mano ranką. Pradėjau kratyti galvą lyg sakydama ne. Ištraukiau ranką jam iš delno. Tuomet į palatą įėjo dar trys vyrai. Vienas juodaodis, kaip supratau buvo daktaras. Jam iš paskos sekė aukštas juodaplaukis, ir kitas, rudaakis mielo veido vaikinas.

- Dan ... – šalia manęs sėdintis vaikinas – Louis, kreipėsi į gydytoją juodaodį. – Atrodo, ji mūsų nepamena... – jo balsas drebėjo. Akimirkai man net pasidarė jo gaila. Daktaras priėjo prie manęs ir liepė visiems vaikinams atsitraukti. Visi jie nuėjo prie durų, bet liko palatoje.

- Elisabeth, sveika. Aš tavo gydytojas Dan Brown... Ar galiu užduoti tau keletą klausimų? – aš tik palinksėjau galva sutikdama. – Visų pirma, kaip jautiesi? Ar nieko neskauda?

- Viskas gerai... – tariau. Jaučiausi tikrai pakankamai gerai.

- Ar pažįsti šiuos vaikinus? – jis parodė į grupelę vaikinų prie durų. Dar kart įdėmiai nužvelgiau juos.

- Ne. – tariau nusukus nuo jų žvilgsnį, nes jie žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau jiems labai brangi.

- Tuomet pasakyk, koks buvo paskutinis įvykis kurį pameni? – gerai pagalvojau. Akimirkai suskaudo galvą, tad susiraukiau.

- Erikas. – tariau. Visų veidai tiesiog nuščiuvo. – Erikas man padovanojo šuniuką... Tik, kad nepamenu jo vardo...

- Gerai, Elisabeth, nepersistenk... Dabar pailsėk, mes su vaikinais tuoj ateisime. – tai taręs gydytojas išsivedė juos visus iš palatos. Pabandžiau išlipti iš lovos, bet kažkas man trukdė. Fuuuu. Lašelinė. Pasiėmiau ją ir nusinešiau prie durų. Iš ten gerai girdėjosi ką kalbą gydytojas ir tie vaikinai.

- Jai trumpalaikis atminties praradimas.

- Ar tai pasitaisys? - paklausė prikimęs balsas.

- Būna visokių atvejų. Būna, jog pacientai atgauna atmintį, būna, kad ir ne. Ji nepamena nieko, kas atsitiko maždaug per pastaruosius kelis mėnesius. Jos smegenys blokuoja prisiminimus, kurie sukėlė per daug emocijų.

- Ar ji tikrai nepamena nei vieno iš mūsų? - paklausė aukštas balsas.

- Nemanau... Bet dabar mes viską ištirsim, ir išsiaiškinsim to priežastis. – staigiai grįžau į lovą ir pakabinau lašelinę. Į palatą įėjo tik gydytojas.

- Elisabeth mes dabar tau atliksim tyrimus, jog išsiaiškintume, kas negerai, ar sutinki?

- Taip ... – tariau.

- Dar vienas klausimas. Ar pameni savo pavardę?

- Elisabeth Edita Hardi. – pamenu, puikiai. Mano tėtis nelietuvis.

- Puiku, dabar tau suleisime migdomųjų, kai pabusi, jau žinosime rezultatus. – gydytojas kažko įleido į lašelinę.

- Prieš užmiegant, norėjau paklausti...

- Taip?

- Kas tie 5 vaikinai? Aš pamenu, tik savo Eriką... – tariau.

- Manau, jie tau patys norės viską pasakyti... Tačiau vienas iš jų – dabartinis tavo vaikinas. Tuomet aš užmigau.