Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 29.

Tik kai Louis mane gerokai pakratė už peties atsipeikėjau iš savo apmąstymų. Kaip poto išsiaiškinom, man buvo lengvas šokas.

- Lis, mažute, kaip jauties? – susirūpinęs paklausė Louis. Pažvelgiau į kitų vaikinukų susirūpinusius veidus.

- Ten buvo... Erikas... Ir El... – Louis man neleido užbaigti sakinio.

- Eleanor... – jo akyse pamačiau... Ilgesį? Mano širdis suspurdėjo.

- Kodėl jie ten buvo kartu? Jie vienas kitą pažįsta? – nesusilaikiau nepaklaususi.

- Neįsivaizduoju ... – tarė Louis. Jis žiūrėjo į niekur. Tarsi kiaurai grindis. Man jo žiauriai pagailo, bet nežinojau ką daryti.

- Čia kažkas dedasi ... – tik tiek sugebėjau pasakyti, tuomet mano balsas nutrūko. Pajutau Louis rankas aplink save. Jis mane tvirtai laikė, tarsi bijotų, jog galiu išeit. Stipriai prisiglaudžiau prie jo. Nenorėjau, kad jis mane paleistų. Vaikinai nusuko žvilgsnius. Nežinojau kur važiuojam.

- Kur mus veža? – tarsi už mane paklausė Perrie.

- Važiuojam į paplūdimį, vaikinams reikia atsipalaiduoti... – tarė Paul iš priekinės sėdynės. Visų vaikinų veidai staiga nušvito. Važiavome gerą pusvalandį. Visą laiką prabuvau Louis glėbyje. Jis nei akimirkos manęs nepaleido, aš jo taip pat. Niekas į mus nekreipė dėmesio, tik Harry kartais pažvelgdavo. Kai atvažiavome, jau po biškį leidos saulė. Vaikinai iššoko iš mašinos. Danny man padavė naujus rūbus ir liepė persirengti, nes jai pasirodė, kad į paplūdimį taip apsirengus eiti per gražu. Persirengiau šortukus ir palaidinukę, išlipau iš mašinos.  Tačiau Danny su Perrie liko. Pažiūrėjau į jas klausiamu žvilgsniu.

- Mums reikia grįžti namo ... – tarė Danielle.

- Paliksite mane vieną su  vaikinais? – paklausiau šiek tiek paklaikusiu balsu. – Paplūdimyje??????

- Atleisk ... – atsiprašė Perrie. Mašina nuvažiavo. Kai atsisukau į vaikinų pusę, jie jau kūrė laužą. Pradėjau eiti link jų. Harry atsisuko mane, kažką pasakė vaikinams ir pribėgo prie manęs.

- Mums reikia pakalbėti... – tarė. Tik tuomet prisiminiau Perrie žodžius, kad nuo jo neišsisuksiu.

- Apie ką? – paklausiau kvailai žvelgdama į jį.

- Eime šiek tiek toliau... – tarė jis ir pradėjo mane vestis į krantinės pusę. Kai buvom jau pakankamai toli nuo vaikinų, Harry prabilo.

- Noriu pakalbėti, apie tą incidentą scenoje...

- Kurį? – vėl apsimečiau durnele.

- Na kai dainavau savo solo ir pažvelgiau į tave... Tu verkei?

- Neee...

- Lis, aš gi mačiau... – nusprendžiau jam nemeluoti. Jei taip dar bent kartą atsitiks, atrodysiu dar didesnė kvailė.

- Harry... – žvelgiau sau po kojomis, bet jaučiau jo žvilgsnį įsmeigtą į mane. – Kai buvau paauglė... Na, prieš   kokius 8 metus, tu iš grupės man patikai labiausiai... Žinai, buvau belenkokia fanė... Mane visos tavo solo žiauriai keistai veikdavo... Aš nemoku paaiškint... – tariau.

- Pabandyk ... – paskatino Harry.

- Viduje atsirasdavo kažkoks jausmas, kurio tiesiog neįmanoma apsakyti. Jis mane žiauriai veikdavo, nors klausydavau jūsų tik per youtube... Žinau, kad tai kvaila... – pažvelgiau į jį. Jis šypsojosi.

- Tęsk...

- Ir kai šiandien pirmą kartą išgirdau tavo solo gyvai, tas jausmas grįžo... Tik jis buvo šimtus kartų stipresnis... Nuo prisiminimų pradėjau drebėti ir na, galbūt susikaupė ašaros... – sustojau. – Dieve, kaip tai kvaila... – tariau pati sau. Buvo beproto gėda.

- Ne kvaila... Man netgi malonu tai girdėti... – tarė Harry. Pakėliau akis į jį. Jis šypsojosi.

- Ačiū, jog mane supranti... – padėkojau. Jis apkabino mane. Nežinojau ką daryt... Nieko nebesupratau... Visko per daug... Bet ir vėl prakeikti Harrio kvepalai... Damn, neįmanoma atsilaikyti. Aš taip pat apsijuosiau jį rankomis. Buvo keista, jaučiausi tikra nykštukė prieš jį. Jis buvo aukščiausias iš vaikinų, bet toli gražu netoks aukštas kaip Erikas. Tuomet paleidome vienas kitą.

- Tu nuostabi panelė, Lis... Louis'ui labai pasisekė... – dabar jau tikrai nežinojau ką atsakyt. Spoksojau į jį kaip debilė. Ačiū dievui, mus pašaukė berniukai. Nupėdinom pas juos. Nusistebėjau, kaip toli su Harriu nuėjom bekalbėdami. Kai priėjom juos, laužas jau degė. Pažvelgiau į Louis, rodos nuotaika jam pagerėjo. Džiaugiausi už jį. Visi susėdom aplink laužą ir stebėjom saulėlydį dainuodami dainas ir juokdamiesi iš visos dienos įvykių. Niekas daugiau nebeužsiminė nei apie Eriką, nei apie Eleanor. Paplūdimį prabuvom porą valandų, o aš vėl užmigau Louis glėbyje, laužo šviesoje.