Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA. Part 47

Pažvelgė į mane ir nusišypsojo.

- Kaip tu? – paklausiau. Labai jaudinausi.

- Dabar, kai tu šalia, man viskas gerai ... – tai taręs jis paėmė mano ranką. Tikėjaus, kad jo ranka bus karštesnė... Na, gal suveikė vaistai...

- Tai dabar praleisi turą... Fanės mirs...

- Nemirs... Protestuos, bet nemirs... – tarė jis nusijuokdamas.

- Kaip vaikinai išsivers be tavęs? Tu gi dainuoji visas pagrindines solo...

- Jie tikrai nepražus... Kaip kažkada išsivertėm be Zayn, taip jie išsivers be manęs..

- Bet be Zayn buvot tik kelis koncertus, o čia visas turas, Harry...

- Na, gal pabaigoj turo ir aš pasirodysiu... – daugiau šia tema nebekalbėjom.

- Pailsėk... – tariau palietus jo kaktą. Ji buvo karštoka, bet tikrai ne 40 laipsnių... – Einu pažiūrėsiu, ką kalba vaikinai... – atsistojau ir išėjau. Svetainėje vis dar visi sėdėjo.

- Kaip jis? – paklausė susirūpinęs Lou, kai atsisėdau šalia jo.

- Ar jam tikrai buvo 40 laipsnių temperatūra? Jis neatrodo toks karštas... – fak, tai nuskambėjo keistai.

- Taip, jis turėjo tiek temperatūros... Bet Danny jam davė vaistų, nes jis kliedėjo... – tarė Liam.

- O kaip gydytojas? Nekvietėte?

- Ryt ateis... – tarė Zayn. Jis laikė Lilo.

- Bet ryt jūsų nebebus... – mano balsas nutrūko. Louis mane apkabino per petį. Visą mėnesį.... Visi jie nudelbė akis. Atsistojau ir nieko nesakius nuėjau į savo kambarį. Uždariau duris ir griuvau į lovą. Pravirkau. Nebeatlaikiau. Nebesuprantu ar man sekasi ar nesiseka... Kol žliumbiau į pagalvę, kažkas pasibeldė į duris. Nesureagavau. Atsisukau tik tada, kai kažkas prisėdo šalia manęs. Tai buvo Niall...

- Lis? Tu verki?? – jis nustebo. Greit nusišluoščiau ašaras nuo skruostų.

- Nea... – tariau. Mano balsas skambėjo tragiškai. Fakin.

- Kodėl verki?

- Aš.... Aš jūsų labai pasiilgsiu...

- Ohh Lis...  – tarė Niall ir stipriai apkabino. Horan hug. – Gi neamžiams išsiskiriam...

- Žinau...

- Beto, Harry lieka...

- Bent tiek... – net nežinau ar ta mintis mane guodė ar gąsdino. taip kurį laiką sėdėjome apsikabinę. Kaip tik Niall išėjo, atėjo Lou. Mano Boo Bear...

- Na, kaip tu mažute?

- Kai pagalvoju, jog tavęs nematysiu visą mėnesį.... Tragiškai...

- Na, turiu vieną gerą žinią...

- Kokią? – tunelio gale sužibo šviesa...

- Paskutinis mūsų turo koncertas vyks tavo gimtinėje...

- Rimtai??? Lietuvoj?????

- Aha... Į jį galėsi vykt kartu...

- Tuomet labai laukiuu !!! – šiek tiek pradžiugau ir šyptelėjau pro ašaras.

- Džiaugiuos, kad tave pradžiuginau, o dabar eime miegoti... Ryt anksti keltis... Beto turėsi slaugyti mūsų ligonį... – abu nusijuokėme. Dabar jau miegojome vienoje lovoje. Paskutinį kartą... Visą naktį gulėjau apsikabinus Lou, o jis mane. Aš prie jo labai prisirišau... Per trumpą laiką... Reiks kažką daryti.... Taip gyventi negalėsiu... O dar Harry... Įdomu, kaip gyvena Erikas? Ar jam dar rūpiu... O gal jau turi kitą... O gal jis su Eleanor? Kol taip mąsčiau atėjo rytas. Visi sujudo. Išlindau iš Lou glėbio ir palindau po dušu. Kai atėjau į svetainę, visų lagaminai jau buvo sukrauti. Atėjo metas atsisveikinti...

- Elisabeth... Gydytojas turėtų atvykti už poros valandų... – tarė Liam. Rodos jam šis reikalas labiausiai rūpėjo.

- Gerai... – tariau, o mano balsas trūkčiojo. Liam mane apkabino, aš apsivijau jį rankomis ir taip kurį laiką stovėjome. Jaučiau visų žvilgsnius įsmeigtus į mus. Tuomet jis mane paleido.

- Na, Lis... Žiūrėk neišlepink Harrio... – tarė priėjęs Niall. Visi nusijuokė. – Iki saulyt ...

- Iki Niall... – apkabinau jį žiauriai stipriai. Ašara tyliai nusirito mano skruostu. Greit ją nusivaliau. Pavėliau Nialleriui plaukus ir atsitraukiau. Jo akys blizgėjo... Niall, maldauju tik neverk... Jis nusisuko, pasiėmė savo 3 lagaminus ir išėjo. Zayn paleido Lilo ant grindų. Priėjau prie jo ir apkabinau. Prisiminiau, tą dieną kai likom vienu du šitam bute ir kartu rūkėm bei kalbėjom... Tuomet irgi gavau apkabinimą... Bet jis buvo kitoks... Šiame buvo daugiau prisirišimo. Jaučiau tai kiekviena savo kūno ląstele... Paleidom vienas kitą, Zayn taip pat išėjo... Likom tik aš ir Lou... Šito aš neištversiu...