Louis ir Elisabeth istorija

Miglės ISTORIJA 3. Part 5.

- Ne taip jau ir baisiai suvarytos tos tavo rankos... – tariau bandydama kaip nors išsisukti.

- Nejaugi? – paklausė jis ir ištiesė į priekį savo rankas. Na, jos tikrai atrodė kraupiai. – Aš negaliu sulenkti pirštų... - Baugščiai pažvelgiau į jo žalias akis. Jis padrąsinamai šyptelėjo. Giliai įkvėpiau ir nusiteikusi, kad nieko nebus žengiau žingsnį prie jo. Pradėjau atseginėti jo marškinius, jutau jo kvėpavimą man į viršugalvį. Galiu prisiekti, jog jis šypsojosi, bet į jo veidą nežiūrėjau. Pilnai atsegusi jo marškinius, padėjau jam nusivilkti.

- Kur juos dėti? – paklausiau, laikydama juos rankoje.

- Išmesk, vis vien jų turiu begales. – tarė Harry ir išmečiau marškinius į po kriauklę esančią šiukšlių dėžę.

- Apsirengt gal sugebėsi pats? – paklausiau spoksodama į jo pilvo presą ir tatuiruotes.

- Gal... Ne. – Harry šelmiškai šyptelėjo. Pavarčiau akis ir griebiau Zayn paduotą maikę jam iš rankų. – Norėjau kai ko paklausti...

- Klausk... – tariau išvertusi maikę į gerą pusę. Akimirkai stojo tyla. Pažvelgiau į Harry. Jis žiūrėjo tiesiai man į akis.

- Ar padėkosi man už tai, kad tave apgyniau? – na, tokio klausimo aš tikrai nesitikėjau, tad šiek tiek pasimečiau.

- O kaip galėčiau tau atsidėkoti?

- Juk pati žinai... – Harry nudelbė akis. Tai mane žudė.

- Nežinau...

- Elisabeth, juk sakei, kad myli mane? Nors kiek? Nors biškį?

- Aš... – nežinojau ką pasakyti.

- Tiesiog atsakyk, taip ar ne. – dabar Harry surimtėjo. Nudelbiau akis į savo pirštus. Atsidūriau tokioje situacijoje iš kurios nežinojau kaip išsisukt. Tylėjau. – Viskas aišku. Gali eiti, apsirengsiu pats.

- Harry...

- Ir ko aš tikėjausi... Po tiek visko kartu patyrėme ir vis tiek nieko. Visos pastangos bevaisės.

- Aš atsiprašau. – tariau vis dar nepažvelgdama į jį.

- Už ką, Lis?? Už tai, kad man nieko nejauti? Juk negali savęs priversti manęs įsimylėti. Tu nekalta dėl to, kad aš toks kvailys, puoselėju bergždžias viltis, kad tu kada nors būsi mano.

- Nevadink savęs taip.

- Bet kad aš toks esu ! Visiškai beviltiškas ! Vaikinas, kuris net nesugeba gauti norimos panelės...

- Aš nebežinau ką pasakyti... – man buvo nerealiai skaudu matyti Harry tokį.

- Nesvarbu. Aš supratau. Tokia kaip tu – ne man. Tu manęs niekad nemylėjai, nemyli ir dabar. Ir galiu net nesitikėt, kad kada nors pamilsi. – o jis klydo. Aš jį smarkiai mylėjau, kai jo nepažinojau. Labiau už bet ką kitą.

- Klysti. Kad tu žinotum, kaip tu stipriai klysti, Harry... Aš tave mylėjau. – Harry nutilo ir įdėmiai pažvelgė į mane.

- O kaip yra dabar, Lis?

- Manau, kad aš tiesiog bijau pripažinti, kad vis dar tave myliu. Tikiuosi dabar esi patenkintas. Dabar žinai tiesą. – tai tarusi liūdnai šyptelėjau ir padaviau jam maikę. Išėjau iš wc. Čia, koridoriuje jau laukė policijos pareigūnai.

- Ar jūs būsite Elisabeth Hardi? – paklausė vienas iš pareigūnų.

- Taip, čia aš. – tariau.

- Kur Harry Styles?

- Jis tuoj turėtų ateiti. – tariau parodydama į duris už savęs.

- Norėsime jus apklausti dėl incidento lauke.

- Juk jūs Harrio nesuimsite? – su baime paklausiau.

- Kadangi, nukentėjusysis Ryan Kofi buvo ieškomas policijos dėl daug smulkių nusikaltimų, po šio įvykio mums pagaliau pavyko jį sulaikyti. Mes jus tik apklausime. – tuo momentu iš wc išėjo Harry. Jo veidas buvo rimtas.

- Kuo greičiau baigiam šitą apklausą. – tarė jis ir pavargusiu žvilgsniu pažvelgė į mane.

- Gerai, prisėskite ant sofos. – tarė pareigūnas. – Pradėkime. Harry, kodėl puolėte Ryan?

- Jis priekabiavo prie Elisabeth. – tarė Hazza be jokių emocijų.

- Panelę Hardi, ar tai tiesa?

- Panašiai... Na, jis mane tempė į lauką, o Harry stojo manęs ginti.

- Tai Harry jus gynė?

- Taip.

- Ar jūs nukentėjote?

- Ne.. – tariau, bet Harry mane pertraukė.

- Pažvelkite į jos dešinę ranką. – pažvelgiau į ją ir aš. Riešas buvo visas mėlynas. Tik dabar tai pastebėjau. Nesitikėjau, jog Ryan taip stipriai jį spaudė. Pareigūnas kažką užsirašė.

- Taigi nukentėjote visi. – tarė pareigūnas pažvelgęs į Harrio rankas.

- Taip. – tarė Harry.

- Kadangi muštynės kilo Harriui ginant jus, tuomet jūsų vaikino veiksmai visiškai pateisinami.

- Jis ne mano vaikinas. – patikslinau pareigūną.

- Kol kas. – tarė Harry pažvelgęs į mane.